Aštriais pasisakymais garsėjantis Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris irgi pažymėjo, kad Ukraina tai ne ES ir ne NATO, ir kiekvienas turi tai suprasti. Atrodo, aiškiau buti negali — transatlantinėse struktūrose Kijevo niekas nelaukia.
Pažymėtina, kad Ukraina bando į jas įsilieti jau ne pirmą kartą, tačiau tai nepavyksta. Dabartinė situacija jai irgi nepalanki, bet medalis turi ir antrą pusę.
Istorijos pamoka
Po Sovietų Sąjungos subyrėjimo kurį laiką Ukrainoje buvo ramu. Vėliau pasirodė prezidento Leonido Kučmos knyga "Ukraina ne Rusija", o bręstančio vidinio konflikto atomazga tapo 2004 metų "Oranžinė revoliucija".
Po jos naujas valstybės vadovas Viktoras Juščenka suaktyvino jos ukrainizacijos procesą, kuris kartu reiškė glaudesnius santykius su Vakarais, atsisakant strateginės partnerystės su Rusija. Praktine tokios politikos išraiška tapo karinė Ukrainos pagalba Gruzijai 2008 metais pastarosios karo su Rusija metu, taip pat siekis išmesti iš Sevastopolio kaimynės Juodosios jūros laivyną.
Dėl to šalyje ėmė bręsti vidinis pilietinis konfliktas. Pavyzdžiui, tuomet Rusiją palaikantys ukrainiečiai aktyviai protestavo prieš bendras Ukrainos ir NATO pratybas. Galiausiai, Kijevas negavo stojimo į Aljansą plano, nes Vakarai, matyt, suprato, jog tai gali baigtis rimta konfrontacija su Rusija, o nepopuliarus Juščenka neišdrįso toliau aštrinti situacijos ir pralaimėjo prezidento rinkimus, kaip tada atrodė, prorusiškam Viktorui Janukovičiui.
Antras kartas nemeluoja?
Tačiau Ukraina nepasimokė. Vadinamoji "Orumo revoliucija" tapo kraštutinio ukrainietiško nacionalizmo triumfu. Ji ilgai laukė savo valandos, ir su JAV bei ES pagalba jai pavyko tapti dominuojančia idėja šalyje. Todėl nenuostabu, kad viskas ir visi, kas vienaip ar kitaip remia Rusiją, atsidūrė už įstatymo ribų, o Ukrainos užsienio politikos prioritetais tapo stojimas į ES ir NATO.
Tačiau, kaip minėta, šios organizacijos nedega noru matyti Kijevą savo gretose. Kita vertus, veikia ES ir Ukrainos Asociacijos sutartis, o NATO instruktoriai aktyviai ruošia ukrainiečių karius, jau nekalbant apie samdinius iš Vakarų valstybių, kurie kariauja Ukrainos pusėje Donbase, ir pusiau slaptą ginklų tiekimą Kijevui. Pagaliau, Očiakove JAV stato karinių jūros pajėgų centrą.
Kitaip tariant, gali susidaryti įspūdis, kad viešai transatlantinės struktūros kratosi Ukrainos pretenzijų į narystę jose, o praktikoje vis labiau suartėja su Kijevu.
Esmė paprasta. Vakarai nemeluoja, kai teigia, kad ukrainiečiams labai anksti galvoti apie ES ir NATO, o jų parama Ukrainai reiškia tik tai, kad jie nori išnaudoti ją ekonomiškai (ES atvejis) ir karine prasme, palaikant ginkluotą konfliktą prie Rusijos sienų kaip poveikio pastarajai priemonę (NATO ir, pirmiausia, JAV atvejis).
Apibendrinant, galima prisiminti pokštą: "Kada Ukraina įstos į ES? Iš karto po Turkijos. O kada Turkija? Niekada". NATO atveju su Kijevu ta pati istorija. Tačiau tuo pat metu Aljansas su JAV priešakyje maksimaliai ilgai rems ir naudos Ukrainą tik kaip instrumentą, kuriuo galima pasinaudoti, bet kuris dėl savo didžiulių problemų visiškai nereikalingas kaip narys.
P.S. Vieną dieną Ukraina vis tik gali tapti ES ir NATO nare, bet tai gali būti ne ta valstybė, kuri yra dabar, o jos teritorinis likutis. Visi mes greitai užmiršome Jugoslaviją kaip Europos šalį, kurios nebeliko žemėlapyje. Šiandien tikimybė, kad tas pats gali atsitikti Ukrainai, vis dar reali. Tai sunku priimti psichologiškai, bet tai reikia suprasti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
