VILNIUS, spalio 6 — Sputnik. Lenkijos kompanija 2015 metais pardavė Ukrainai 59 šarvuočius BRDM-2, vos po kelių mėnesių jie pateko į Afriką. Ekspertai vadina tai "ginklų plovimo" pavyzdžiu, o Lenkijos užsienio reikalų ministerija sako, kad sandoris galėjo būti neteisėtas.
Istoriją aprašė Organizuoto nusikalstamumo ir korupcijos paskelbimo projekto (OCCRP) ekspertai, nurodo "InoSMI" su nuoroda į Lenkijos interneto portalą "Wirtualna Polska". Kaip sakoma jų ataskaitoje, pagrįstoje Ukrainos bendrovės "Tehimpex" vidaus dokumentais, šarvuotų transporto priemonių pirkimas Lenkijoje buvo vienu iš didelio masto ginklų eksporto schemos, skirtos Afrikai, o tiksliau toms šalims, kurioms taikomas Europos ginklų tiekimo embargas (Sudanas ir Pietų Sudanas), elementų.
Mašinų, pagamintų pagal sovietinę technologiją, pardavėjas buvo "Army Trade" — nedidelė kompanija iš Didžiosios Lenkijos vaivadijos. 2014-2015 metais Ukrainos ginklų gamybos, remonto ir eksporto bendrovė "Techimpex" užsakė 59 vienetus BRDM-2. Tiksliau, ne surinktas mašinas, o 59 pilnus jų dalių komplektus, nes formaliai įstatymas draudžia ukrainiečiams pirkti paruoštą karinę techniką.
Sandorio dokumentuose teigiama, kad galutinis įrangos naudotojas bus pats "Techimpex". Tačiau, kaip rašo OCCRP, 2016 metų vasarį, praėjus dviem mėnesiams po pirmos dalių partijos šarvuotosioms automašinoms gavimo, "Techimpex" pasirašė sutartį dėl 37 BRDM-2 (jau surinkto) pardavimo Ugandai.
Ten jie pateko netiesiogiai. Sandoro tarpininku tapo Jungtiniai Arabų Emyratai ir Didžiojoje Britanijoje atidaryta fiktyvi bendrovė, priklausanti ukrainiečiams. Akivaizdu, kad Uganda nebuvo galutinis maršruto taškas. Kaip pažymi ekspertai, ginklų, patenkančių į Ugandą gavėju dažniausiai pasirodo esąs Pietų Sudanas, kuriame pastaruosius trejus metus vyksta kruvinas pilietinis karas. Šios šalies atžvilgiu yra įvestas ginklų tiekimo embargas, prie kurio prisijungė Ukraina.
Tamsus verslas
"Situacija įdomi. Tai yra kaip tik tokio tipo sutartys, kurias galima užblokuoti Europos ir nacionalinių eksporto kontrolės sistemų pagalba", — sako Stokholmo taikos tyrimų instituto (SIPRI) atstovas Simonas Vezemanas.
Nors procedūros, kurią OCCRP vadina "ginklų plovimu", iniciatorė buvo Ukraina, klausimų taip pat kyla ir dėl lenkiško sandorio etapo. "Army Trade" kompanijos savininkas Krzysztof Jozwik pareiškė, kad jis buvo įsitikinęs, kad Ukraina yra galutinė technikos naudotoja. Tačiau, pasak Vezemano, sutartis nuo pat pradžių turėjo sukelti įtarimų Lenkijos valstybės institucijoms.
"Ukrainoje, žinoma, vyksta karas, ten reikalinga ginkluotė, tačiau yra svarių priežasčių manyti, kad iš TSRS ukrainiečiai "paveldėjo" gana daug BRDM-2 ir atsarginių dalių, todėl šios technikos importo jiems nereikia. Be to, nerimą kelia faktas, kad sandoro šalis yra Ukrainos bendrovė, o ne tiesiogiai kariuomenė. Nors, tiesą sakant, reikėtų pažymėti, kad "Techimpeks" kartais perka techniką Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms. Tai dviprasmiška situacija, tačiau dėl minėtų aplinkybių Lenkijos vadovybė turėjo parodyti ypatingą dėmesį ", — sakė ekspertas.
Ką padarė Lenkijos valstybės institucijos? Sunku tiksliai pasakyti. OCCRP straipsnyje cituojamas Užsienio reikalų ministerijos atstovas, kuris pareiškė, kad 2014 ir 2015 metais žinyba neišdavė licencijų BRDM-2 ir jų dalių eksportui, todėl "sandoris galėjo būti neteisėtas". "Army Trade" savininkas interviu "Wirtualna Polska" atmeta šiuos kaltinimus.
"Jei sandoris būtų neteisėtas, šiandien nebūčiau su jumis kalbėjęs", — atremia Jozwik, atsisakydamas, visgi, smulkiau paaiškinti sutarties sudarymo aplinkybes.
Užsienio reikalų ministerija paprašė OCCRP darbuotojų pateikti išsamią informaciją apie sandorį, kad kompetentingos institucijos galėtų jį išnagrinėti. Žinyba dar neatsakė į portalo "Wirtualna Polska" klausimą, kokių veiksmų ji ėmėsi šia kryptimi.
"Esu įsitikinęs, kad Lenkijos specialiosios tarnybos turi informacijos šiuo klausimu. Sunku įsivaizduoti, kad valstybė apie tai nieko nežinojo, nes tokios technikos pardavimui reikalingi atitinkami dokumentai. Prieš patenkant į Ukrainą, jie praeina dvi muitinės tarnybas. Savo ruožtu, kontragentai tokiais atvejais dažniausiai žino, kad daug klausimų geriau neužduoti, ypač jei visi atsakymai yra iš anksto žinomi", — pažymėjo pokalbyje su "Wirtualna Polska" vienos iš ES šalių specialiųjų tarnybų darbuotojas.
Vezemanas pabrėžia, kad sandoris iliustruoja problemą, egzistuojančią ginklų ir naudotos karinės technikos apyvartos Rytų ir Centrinėje Europoje srityje. Šie ginklai yra parduodami trečiosioms šalims, ir jie paprastai (be atitinkamų dokumentų) perparduodami toliau, daugiausia į tuos regionus, kur jie neturėtų patekti. Ekspertas šiame kontekste primena apie Švediją, kuri pardavinėjo ginklų perteklių Čekijos gynybos kompanijai "Excalibur", o ji tuo pačiu metu siūlė tą pačią techniką kitiems klientams, pavyzdžiui, Irake.
Ukraina fokusuojasi į uždraustas rinkas
OCCRP ataskaita ir "Amnesty International" rodo, kad šis mechanizmas dažnai naudojamas Ukrainos įmonių, kurios perka techniką arba jos dalis Lenkijoje, Slovakijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje ar Rumunijoje, o tada perparduoda Artimųjų Rytų ar Afrikos šalims. Ginklų eksporto į Afrikos žemyną globalinė lyderė yra Rusija, tačiau, ukrainiečių sąskaitoje taip pat yra nemažai įtartinų ar neteisėtų sandorių. Jų pirkėjais dažniausiai tampa Afrikos šalys, įskaitant Libiją ir Pietų Sudaną.
2008 metais įvyko parodomoji istorija: Somalio piratai užgrobė laivą, plaukiojantį su Belizo vėliava, kuriame buvo ukrainietiški granatsvaidžiai. Oficialiai ginklai buvo skirti Kenijai, tačiau visiems buvo aišku, kad krovinys iš tikrųjų buvo gabenamas į Pietų Sudaną, kuris tuo metu dar nebuvo nepriklausoma valstybe. Tiesą sakant, šis įvykis nebuvo pavienis. Anksčiau ten buvo išsiųsti tankai T-72 ir salvinės ugnies sistemos "Grad". Tačiau ne visa įranga pasiekė tikslą.
Matyt, po 2014 metų įvykių padėtis nepasikeitė.
JT Saugumo Tarybos atliktas tyrimas parodė, kad, nors Ukraina ir prisijungė prie europietiško embargo, ji bent jau iki 2016 metų tiekė ginkluotę (įskaitant sraigtasparnius MI-24) vienai iš Pietų Sudano konflikto šalių. Embargas įvestas 2014-aisias siekiant apriboti tarpusavyje konfliktuojančių nuerų ir dinkų tautų prieigą prie ginklų. Pilietinis karas Pietų Sudane vyksta jau beveik ketverius metus, jis pareikalavo 300 tūkstančių civilių gyvybių. Be to, šis konfliktas sukėlė vieną didžiausių humanitarinių krizių Afrikoje.
_owned_by_James_Stewart_pic5.JPG){kind=link}