Konfliktas tarp Varšuvos ir Briuselio rutuliojasi spirale. Lenkų teismų reforma, neatitinkanti demokratijos nuostatoms, ir nenoras dalintis savo šalimi su Viduržemio jūros regiono pabėgėliais priverčia Europos biurokratus grasinti užsispyrusiai Lenkijos vadovybei sankcijomis.
Varšuvos palaikymo grupė netikėtai aptikta Lietuvoje. Dvylika Lietuvos parlamentarų parengė įstatymo projektą, kuriame išreiškiamas palaikymas Lenkijai ir rekomenduojama susilaikyti nuo galimų sankcijų jos atžvilgiu.
Mielas "politinis mirktelėjimas", diplomatinis reveransas, bet ne daugiau: Vakarų kaimynų ir Briuselio vadovybės konfrontacijoje Lietuva būtinai palaikys Europos valdžią.
"Dvylika Lenkijos draugų" Lietuvos Seime parodė Varšuvai solidarumo signalą. Baikštus simboliškas gestas niekuo neįpareigoja. Artimoje ateityje Lenkijos ir Lietuvos santykių įtempti postūmiai gali išsivystyti iki pilnavertės konfrontacijos, todėl Lietuvai visai neneudinga rizikuoti Briuselio vadovų palankumu, tik tam, kad palaikyti patekusius į nemalonę kaimynus.
Lenkija stato "jaunesniuosius brolius" į vietą >>
Varšuvos ir Vilniaus išorės politikos manevrai labai panašūs. Kas liečia Rusijos sutramdymą — NATO grupuotės stiprinimas, pasisakymai prieš dujotiekio "Nord Stream-2" tiesimą arba Baltarusijos AE paskelbtas boikotas, — čia Lietuva ir Lenkija žygiuoja greta. Tačiau pakeitus taikinį ir "iškėlus Rusijos klausimą už skliaustelių" dvejų šalių santykiuose atsiranda daugiau skirtumų nei panašumų.
Oficialus Vilnius Lenkijos valdžiai atrodo tik kaip jaunesnysis sąjungininkas. Lenkijos dešniųjų reabilituotas anti rusiškas geopolitinis projektas "Meždumorje", aišku, numato Lietuvos dalyvavimą, bet tik pavaldžioje pozicijoje Varšuvos atžvilgiu.
Lenkijos įtakos zonos sukūrimas Rytų Europoje nelabai siejasi su Lietuvos valdžios ilgalaikiais interesais: Lenkijos valdančioji partija "Teisė ir teisingumas" savo regioninių projektų pagalba tikisi padidinti šalies statusą ES ir NATO viduje, paversti respubliką alternatyviu ES politiniu centru. Šiame kelyje Šiaurės kaimynės perdėtas aktyvumas negali sukelti ambicingiems "Teisės ir teisingumo" funkcionieriams nieko kito, išskyrus susierzinimą. Tramdyti Rusiją lietuviai privalo tik su Lenkijos globa, mano Varšuva.
Nepaisant taktinio solidarumo, kartais įtempto ir blogai suvaidinto, Rytų kryptyje Lietuva ir Lenkija yra konkurentės. Vilnius lieka patikimu Rytų partnerystės adeptu, kuris nukreiptų į Europos Sąjungos suartėjimą su buvusios Tarybų Sąjungos šalimis — Ukraina, Moldova, Armėnija, Gruzija, Azerbaidžanu ir Blatarusija. Užkrėsta mesianizmo idėjomis Lietuvos valdžia nori matyti save pagrindine operatore Rytų partnerystėje, Briuselio išsilavinusios biurokratijos atstove tamsiuose posovietiniuose Rytuose.
Lietuvos užsienio politikos kryžkelės >>
Savo ruožtu Varšuva mano, kad "Rytų partnerystės" programa yra tuščias ir neveiksmingas projektas, kurį buvusiai "Piliečių platformos" valdžiai įpiršo vokiečiai. Naujoji Lenkijos dešnioji konservatyvioji valdžia gina išorės politikos pirmenybę prieš bendrus Europos bandymus viską daryti kartu ir susiderinus.
"Įsitikinimas, kad neva gerą Rytų partnerystę galima įgyvendinti ES lagalba, yra mitas", — pareiškė Lenkijos užsienio reikalų ministras Witoldas Waszczykowskis.
Tuo pačiu metu Varšuva sudaro dvišalį susitarimą su Ukraina ir atkuria tarpparlamentinį dialogą su Baltarusija.
Atskirtas nuo Briuselio Varšuvos politinis aktyvumas sukuria konkurencinės kovos su Lietuva potencialą postsoventinėje erdvėje. Lietuvos politinis elitas siekia ne tik sustiprinti nuosavą įtaką regione Rytų partnerystės dėka, bet ir suartėti su Europos biurokratija. Ir, aišku, dvi respublikos kovoja už pagrindinio Rusijos sutramdymo politikos iniciatoriaus — JAV dėmesį.
Be atskirų geopolitinių skirtumų dviejų šalių suartėjimui trukdo Lietuvos lenkų klausimas. Lietuvos konservatorių 2010-2012 metų lenkų fobijos politika paliko abiejų šalių santykių istorijoje dumblą, kuris dabar trukdo dialogui. Iki šiol Lietuvoje neišpręsta lenkų diskriminacijos problema.
Situacija aštrėja dėl Lietuvos valdžios abejonių lenkų tautinės mažumos lojalumu. Skandalingos balandžio pratybos Šalčininkuose (kur beveik 80% gyventojų sudaro lenkai — Sputnik), kurių metu Lietuvos pasienyje pasirodė "žalieji žmogeliukai" ir "Šalčininkų liaudies respublikos" padaliniai, dar kartą išdavė paslėptą Lietuvos valdžios baimę prieš lietuvių nacionalizmą ir niekinamus Vilniaus krašto lenkus.
"Mes privalome paaiškinti Lenkijos karininkams, kad jie turi palaikyti Baltijos šalis. Ir tai sudėtinga, nes mes turime Lietuvos lenkų problemą. Paradoksalu, tačiau šiuo metu lenkų tautinės mažumos situacija Baltarusijoje kur kas geresnė nei Lietuvoje", — praeitą rudenį spaudos konferencijos Kaune metu sakė Lenkijos užsienio reikalų ministerijos politinio kabineto direktorius Jan Parys.
Parysio žodžiai nuskambėjo garsiai. Iškilo skandalas. Ir, nors Lietuvos parlamentarai pastaruoju metu sugebėjo padaryti ne vieną reveransą Varšuvos atžvilgiu — nubalsavo už tarpparlamentinio bendradarbiavimo atnaujinimą, sukūrė frakcijų darbo grupę tautinių mažumų klausimais, — kliūtimi gerinti abiejų šalių santykius lieka Dalia Grybaskaitė.
Reikia pasikalbėti: Seimas nori atnaujinti dialogą su Lenkija >>
Lietuvos prezidentė jau sugadino 2012 metų "perkrovą", nes pareiškė, kad Lenkija iškelia jos valstybei itin daug sąlygų. Ir kol Prezidentūroje viešpatauja Dalia Grybauskaitė, Varšuva negali pasitikėti Lietuvos diplomatija.
"Dvylikos Lenkijos draugų", palaikančių Lenkiją kovoje su Briuseliu, kuklus gestas neusgebės pagerinti situacijos. Juk užsienio politiką kol kas Lietuvos Konstitucijos nuostatomis sprendžia prezidentas (kenčia dėl lenkų fobijos), o Lietuvos URM vadovauja ištikimas Jos ekselencijos pažas Linas Linkevičius.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
