Pranešimas spaudai, kurį išplatino socdemų vadovo Gintauto Palucko priešininkai, pasitraukdami iš partijos, galėtų būti nominuotas Nobelio literatūros premijai.
Pagrindinė sekant geriausiomis komunistinės propagandos tradicijomis parašyto opuso idėja: mes — politinio stabilumo ir socialdemokratinės politikos šalyje gelbėtojai, o partinė vadovybė dėl nesuprantamų priežasčių negirdi argumentų ir silpnina partiją, griaudama jos vienybę.
O argumentai iš tiesų yra prieš maištautojų kompaniją.
Pirmoje serijoje
Partinio konflikto pradžioje maištininkai elgėsi gana arogantiškai, demonstruodami savo ryžtą eiti iki galo. Tačiau vėliau, jausdami, kad pašalinimas yra realus, ėmė ieškoti paramos skyriuose, o galiausiai, nieko nepešę, desperatiškai pasiūlė kompromisą: už paramos "Valstiečiams" sustabdymą sustabdoma pašalinimo procedūra, ir prasideda išeities iš krizės paieška.
Tuo pat metu Paluckas nesiruošė atsitraukti, ir šiuo atveju svarbu suprasti tikrą nesutarimų esmę.
Tai visai ne partijos lyderio oponentų noras išgelbėti valdančiosios daugumos stabilumą ir vykdyti socialiai orientuotą politiką (pavyzdžiui, paramos "Valstiečiams" memorandumą galima buvo pasirašyti ir po vieningo pasitraukimo iš koalicijos). Tai siekis iš pradžių politiškai "palaužti", o po to nuversti jauną ambicingą lyderį, kuris išdrįso mesti iššūkį amžinai nomenklatūrai, atvedusiai partiją į rinkiminę aklavietę (jau nekalbant apie jos norą išsaugoti parlamentinius postus).
Šį mūšį Paluckas, atrodo, laimėjo, bet karas, matyt, dar nebaigtas.
Antroje serijoje
Ar teisingai pasielgė naujas socdemų pirmininkas, nusprendęs pasitraukti iš valdančiosios koalicijos ir neišsigandęs partijos senbuvių — jos veidų — pašalinimo? Galbūt, dabar viskas bus dar blogiau?
Dar blogiau būtų, jeigu socdemai toliau sėdėtų vienoje valtyje su nesugebančiais efektyviai valdyti šalies bei jų pozicijos negerbiančiais "Valstiečiais" ir galutinai politiškai paskęstų kartu su jais. Dar blogiau būtų, jeigu partijos viduje liktų destruktyvi opozicija, kurios laikai, sprendžiant iš paskutinių Seimo rinkimų rezultatų, jau praėjo ir kuriai pats metas trauktis į antrą planą, o ne kabintis į valdžią.
Įdomiausia yra tai, kad opozicionieriai dar tikisi sugrįžti į partiją po dviejų metų pertraukos, kas reiškia, jog politinės karjeros jie baigti neketina, bet tapti "Valstiečiais" ar kurti savo partinę organizaciją nesiruošia, matyt, suvokdami niūrias tokių sprendimų perspektyvas. Žymiai geriau, patogiai sėdint Seime, laukti Palucko klaidų ir tyliai per "savo" žmones partijoje kaišioti jam pagalius į ratus, kad buvę bičiuliai suvoktų, ką jie prarado, ir patys pakviestų atgal.
Be abejo, užsiimti tokiomis intrigomis būtų lengviau su partiniu bilietu rankoje (turbūt, todėl ir buvo gudriai pasiūlytas aukščiau minėtas "kompromisas"), bet ir be jo toli gražu ne viskas prarasta.
Kitaip tariant, Palucko dabar laukia sunkūs laikai — arba jis darbais ir reitingais įrodys, kad buvo teisus, arba tie patys skyriai, kurie jį parėmė šiandien, rytoj su juo švaria sąžine atsisveikins.
Koalicijos likimas
Ne mažiau galvos skausmo dabar turės ir premjeras Saulius Skvernelis, nes tvirtą daugumą Seime jis prarado. Atitinkamai, arba reikės ieškoti papildomų koalicijos partnerių (pavyzdžiui, lenkų ar "tvarkiečių"), arba bet kokio svarbesnio įstatymo priėmimas nuo šiol reikalus situatyvinės partnerystės su sunkiomis derybomis.
Labiau tikėtinas yra antras variantas, nes "Valstiečiai" vis dar neatsisako savo diktatoriško politikos stiliaus, o su tokia nuostata niekas nenorės bendradarbiauti su jais ilgesnį laiką — geriau auginti populiarumą, kritikuojant valdžią ir keliant jai sąlygas iš šalies.
Na o labiausiai nukentėjusiu šios tragikomedijos įkaitu kaip visada taps Lietuvos žmonės. Bet jie dar ne iš tokių bėdų sugebėdavo išbristi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
