Amerikietiški Lietuvos logikos kalneliai
Kuomet Lietuva kovojo dėl nepriklausomybės nuo Sovietų Sąjungos, ji siekė ištrūkti iš vadinamojo "tautų kalėjimo" ir negalvojo apie jo teritorinį vientisumą bei Helsinkio aktą, įtvirtinusį po Antrojo pasaulinio karo suformuotas valstybių sienas. Vėliau ji "logiškai" parėmė Čečėniją jos kare su Rusijos Federacija, nes jai tai buvo ne karas su banditais, o dar vienos laisvės ištroškusios tautos žygis į šviesią ateitį.
Pagaliau, 2008 metais Seimas, atsižvelgdamas į Kosovo Asamblėjos priimtą nepriklausomybės deklaraciją, pripažino šį JAV bombų suformuotą darinį suverenia valstybe. Kaip tada pareiškė liberalas Petras Auštrevičius — tai taškas prievarta sukurtos Jugoslavijos istorijoje.
Tačiau čia visa logika ir baigėsi, tiksliau — apsivertė aukštyn kojomis. Kai Michailas Saakašvilis (greičiausiai, su Amerikos palaiminimu) nusprendė jėga susigrąžinti Pietų Osetiją ir Abchaziją, tai Lietuvai buvo ne agresija su Rusijos taikdarių nužudymu, o legitimus Gruzijos veiksmas.
Krymo ir Donbaso istorijoje Vilnius galutinai pamiršo Kosovo (kur net referendumo nebuvo) precedentą ir besąlygiškai remia Kijevą, kurio pajėgos piktybiškai nevykdo Minsko susitarimų, žudydamos "savo" žmones.
Šiame kontekste buvo įdomu, kokią logiką Lietuva pasirinks Katalonijos atveju, ir tai, kad ji išreiškė paramą Madridui, paaiškinti gana lengva.
Du skirtingi atvejai?
Lietuvos teritorinės mąstysenos posūkius vienija vienas faktorius. Kas rėmė Čečėnijos ir Kosovo separatizmą? Vakarai, kurie po TSRS žlugimo tapo orientyru Baltijos valstybėms. Kas remia Gruzijos ir Ukrainos teritorinį vientisumą? Tie patys Vakarai, kurie po įstojimo į ES ir NATO yra Lietuvai pagrindinė tiesos instancija.
Kaip pabrėžė JAV Valstybės departamento atstovė spaudai: "Katalonija yra neatsiejama Ispanijos dalis, ir JAV remia Ispanijos vyriausybės siekį imtis konstitucinių priemonių, kurios padės užtikrinti stiprią ir vieningą Ispaniją". Savo ruožtu Europos Komisijos pirmininkas Žanas Klodas Junkeris pareiškė, kad Katalonija yra ne ES reikalas, bet jeigu leisti jai tapti nepriklausoma, "kiti padarys tą patį", o matyti po penkiolikos metų Europos Sąjungoje 98 valstybes Junkeris nenori.
Tokiu būdu, Lietuvos požiūris į Katalonijos nepriklausomybę visiškai suprantamas. O tai, kad Vakarų pozicija separatizmo atvejais dažnai dar yra antirusiška (Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje), tik sustiprina Vilniaus paramą jų vizijai, kuri kartais įgauna paradoksalias formas.
Pavyzdžiui, dabartinis Moldovos prezidentas Igoris Dodonas šiandien siekia atnaujinti dialogą su Padniestre ir dar kartą pabandyti suvienyti šalį su Rusijos pagalba. Tačiau Amerikai ir jos statytiniams Kišiniove toks variantas netinka, ir valstybės vadovo oponentai vyriausybėje bei parlamente pastoviai kaišioja jam pagalius į ratus, keldami konflikto įtampą (pavyzdžiui, reikalauja Rusijos taikdarių išvedimo).
Vilnius juos remia ir nepastebi konstruktyvių Dodono iniciatyvų, kas faktiškai reiškia, jog būna "teisingas" (vakarietiškas) ir "neteisingas" (rusiškas) teritorinis vientisumas.
Baigiant, norisi prisiminti Lietuvos prezidentės patarėjo Mindaugo Lingės žodžius: "Tai įpareigojimas branginti laisvės vertybes, kovoti už šalies garbę ir orumą. Tai priesaika neparduoti krauju apgintos laisvės už pinigus, už pigesnes dujas, kitokias ekonomines, socialines, politines gėrybes ar siūlomus kompromisus. Ir ši kova ypatingai aktuali šiuo laikotarpiu", — kalbėdamas apie Sausio 13-osios reikšmę dabarčiai, pažymėjo Lingė 2015 metais.
Tačiau matyt, Lietuva ir Katalonija, kaip mėgstama sakyti Vakaruose, yra du skirtingi atvejai…
