Kalėdos Lietuvoje: tradicijos ir dabartis

Kalėdos — tai laukiamiausia žiemos šventė, kurios vienodai laukia ir maži, ir dideli, tai stebuklo kupinos akimirkos, praleistos artimiausiųjų apsuptyje bei ramus metas, suteikiantis galimybę sustoti ir pagalvoti

Kalėdos Lietuvoje, kur didžiausia dalis gyventojų save priskiria Romos katalikų bendruomenei, švenčiamos gruodžio 25-ąją dieną.

Kodėl Kalėdos švenčiamos gruodžio 25-ąją

Gražios žiemos šventės istorija prasideda nuo kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo Betliejuje. Kristaus gimimo dienos pasirinkimas yra sutartinis, nes iš Evangelijose pateiktų duomenų negalima atsekti tikslios datos. Tačiau gruodžio 25-oji pasirinkta neatsitiktinai, ją reikia suprasti simboliniame kontekste.

Kalėdinė prakartėlė

Dažniausiai manoma, jog norėta, kad ta diena sutaptų su pagoniška saulėgrįžos švente, be to, romėnai taip pat švęsdavo saturnalijas (šventę, skirtą žemdirbystės dievui Saturnui ir atsinaujinančiai saulės galiai pažymėti).

Kalėdų šventė aiškų pavidalą krikščionybėje įgijo tik IV amžiuje, pakeisdama šias šventes ir išmokydama Kristaus gimimą laikyti tikrosios šviesos pergale. Belaukiant didžiausios metų šventės — Kalėdų — prasideda ypatingas periodas, kupinas rimties ir susikaupimo — Adventas.

Advento laikotarpis

Į Lietuvą Adventas atėjo kartu su krikščionybe. Jo trukmė nevienoda. Adventas prasideda ketvirtą sekmadienį prieš Kalėdas ir tęsiasi nuo 22 iki 27 dienų. Šiemet Adventas prasideda gruodžio 3-ąją, o pasibaigia Kūčių vakarą. Būtent Advento laikotarpis, keturi sekmadieniai iki Kalėdų, ragina mus iš naujo pažvelgti į senas tradicijas, kurių laikėsi mūsų protėviai.

Adventas nėra vien lūkuriavimo laikas, tai laikotarpis, kuriuo metu buvo svarbus susikaupimas, tad buvo vengiama triukšmingų linksmybių, švenčių ir vestuvių. Neleidžiama ir ilgai vakaroti, ypač po vidurnakčio, nes buvo manoma, kad piktosios dvasios žmones persekioja. Be to, belaukiant Kalėdų, Lietuvoje dainuotos dainos su priedainiais "leliumoj", "aleliuma", "loda", "oi kalėda kalėda". Liturginį Advento laikotarpį simbolizuoja vainikas, supintas iš žalių eglinių šakelių ir papuoštas keturiomis žvakėmis. Kas sekmadienį uždegama tiek žvakių, kiek suėjo Advento sekmadienių.

Advento vainikas

Šis paprotys yra kilęs iš šiaurinės Vokietijos evangelikų bendruomenės. Jo sumanytojas — pastorius Johanas Heinrichas Vichernas, vargingai gyvenančių šeimų, našlaičių ir benamių globėjas. Norėdamas pakreipti vaikų dėmesį į Kalėdų laukimo — Advento — laikotarpį jis sukūrė pirmąjį vainiką. Kad neprailgtų laikas jis ant seno medinio vežimo rato pritvirtino 19 mažų raudonų žvakių, ir keturias didelias baltas. Mažas žvakes globėjas kartu su vaikais uždegdavo kas rytą, taip jie galėjo suskaičiuoti kiek dienų liko iki Kalėdų, o kiekvieną sekmadienį — po didelę baltą. Būtent pagal šią mintį susiformavo dabartinis Adventinis vainikas. 1839 metais sukurto vainiko sumanymas tebegyvuoja, tačiau liko tik keturios žvakės, atitinkančios keturis Advento sekmadienius: trys violetinės ir viena rožinė. Trys violetinės žvakės išreiškia atgailą ir grįžimą pas Viešpatį, rožinė — džiaugsmą dėl tuoj gimsian­čio Jėzaus. Vienos po kitos žvakės uždegimas reiškia artėjimą prie Jėzaus gimi­mo, augančią šviesos pergalę prieš tamsą.

Taip pat iš kaimyninės Vokietijos į Lietuvą atkeliavo Advento kalendorius. Belaukiant šventųjų Kalėdų gruodžio pradžioje vaikams duodami Advento kalendoriai, skirti paskatinti vaikus kantriai laukti šventės ir sekti kiek gi laiko liko. 24-ose langeliuose slypi saldumynas, o paskutinis atidaromas Kūčių vakarą, prieš apsilankant Kalėdų Seneliui.

Advento kalendorius

Su Adventu prasideda ir pasnikas. Dabar dažnas žmogus  atsisako mėsiškų ir pieniškų valgių tik penktadienį, nors anksčiau šių produktų kartais būdavo atsisakoma per visą Adventą, arba tris kartus per savaitę — trečiadienį, penktadienį ir šeštadieniais. Per pasninką valgyti buvo galima tik augalinės kilmės maistą, taip pat žuvį. Advento laikotarpis baigiasi Kūčių vakarą.

Kūčių vakaras

Kūčių vakaras švenčiamas Lietuvoje Kalėdų išvakarėse. Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo — kūčios — pavadinimo. Kalėdų išvakarėse Lietuvoje tradiciškai gaminama 7, 9 ar 12 patiekalų. Dažniausia ruošiama 12 — norint, kad artiejantys metai būtų sotūs, reikia pamaloninti kiekvieną mėnesį. Tradiciniai  valgiai — pasniko.

Kūčių dieną, iš ryto visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, ir per dieną dažniausiai nieko nevalgę, danguje sužibus pirmajai žvaigždei sėda prie Kūčių stalo. Jeigu kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Tai išimtinai šeimos šventė, bet nuo seno Kalėdų išvakarėse Lietuvoje buvo įprasta į svečius pasikviesti ir netoliese gyvenantį vienišą kaimyną arba pavaišinti jį valgiu nuo Kūčių stalo.

Papuoštas Kūčių vakarienės stalas

Kūčių vakarienė visuomet valgoma ramiai, rimtai ir tylomis, ir be jokio alkoholio. Vėliau visi skuba į miesto bažnyčiose vykstančias Bernelių, arba Piemenėlių mišias. Tai pirmosios Kalėdų mišios.

Šventosios Kalėdos

Kalėdos Lietuvoje švenčiamos dvi dienas — gruodžio 25-26 dienomis. Seniau jas švęsdavo ilgiau — tris ir daugiau dienų. Kalėdų vaišes įprasta ruošti iš vakaro, kartu su Kūčių vaišėmis, nes per Kalėdas negalima jokių darbų daryti. Mūsų protėviai pirmąją Kalėdų dieną kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo Kūčių stalą, stebėjo, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Šią dieną priimta švęsti ramiai, namuose. Grįžus iš bažnyčios sėdama prie stalo, sočiai pusryčiaujama, nes tai — gero derliaus ir šeimos sveikatos ateinančiais metais sąlyga.

Antroji Kalėdų diena — svečiavimosi ir jaunimo diena. Antrąja Kalėdų dieną Lietuvoje įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines. Pagrindinis Kalėdų simbolis — eglė, tačiau Lietuvoje ši tradicija prigijo palyginti visai nesenai. Paprotys puošti Kalėdų eglutę į Lietuvą atkeliavo Pirmojo pasaulinio karo metu. Vokiečių pareigūnai Lietuvoje Kalėdas šventė pagal savo papročius, o į miesteliuose rengiamas Kalėdų šventes pakviesdavo valsčių viršaičius, parapijų klebonus, mokytojus, kurių deka Kalėdų eglutės tradicija pirmiausiai paplito dvaruose, mokyklose bei bažnyčiose. Pamažu įsivyravo ir tradicija Kalėdų eglutę puošti kiekvienuose namuose. Dažniausiai jos būdavo puošiamos saldainiais, sausainėliais, obuoliais, šiaudiniais žaisliukais ar popieriaus karpiniais, mat stikliniai žaisliukai būdavo brangi retenybė.

Kalėdų eglutė

Kalėdos yra viena mylimiausių vaikų švenčių dėl dovanų. Kalėdų Senelio ryšys su Kalėdomis siekia seniausius laikus, be to, manoma, jog jis padeda vaikams patikėti stebuklu. Lietuvoje vaikai dovanas turi "užsidirbti": padeklamuoti Kalėdų Seneliui eilėraštį, padainuoti, pašokti, pagroti kokiu muzikos instrumentu.

Dovanos po Kalėdų eglute

Kalėdos kaip ir Kūčios turi magišką prasmę, jos gali nulemti ateinančių metų laimę, derlių, šeimyninę gerovę. Kalėdų laikotarpis trunka iki Trijų Karalių. Visi to laikotarpio vakarai vadinami šventvakariais. Tai gera proga pasisvečiuoti, pasivaišinti, pasilinksminti, nes nereikia dirbti sunkių darbų — per daug šventa. Eglutė namuose stovi irgi iki Trijų Karalių.