Lietuva tikisi gauti kiniškų krovinių. Oficialus Vilnius tikisi sulaukti visos virtinės krovininių vagonų iš Kinijos, kurie respublikos teritorija keliaus tiesiai į Klaipėdos uostą. Per Lietuvos jūros vartus Kinijos kroviniai turėtų keliauti toliau į Europą ir taip pripildyti Leituvos įždą tranzitinėmis pajamomis.
Lietuvos vadovybė reguliariai kartoja mantrą apie Kinijos ekonominę ekspansiją ir ketina gauti šio pyrago gabalėlį. Prieš kelias dienas savo viltis į Kiniją garsiai pareiškė ministras pirmininkas Saulius Skvernelis, lapkričio 27 dieną susitikęs su Kinijos liaudies respublikos vadovybe Budapešte.
"Lietuva vertina 16+1 platformą kaip papildomą postūmį siekiant stiprinti partnerystę ir plėtoti glaudesnius ekonominius ir prekybinius saitus. Išskirčiau šiuos Lietuvos prioritetus Centrinės ir Rytų Europos bei Kinijos bendradarbiavimo srityje — pirma, tai transporto ir logistikos sektorius, antra — žemės ūkis, trečia — finansinių paslaugų ir e-komercijos sritys", — saldžiai pasakojo Skvernelis.
O kodėl gi nepapasakojus, jeigu kinai moka… Pekinas ketina išleisti 2 milijardus eurų, siekiant išvystyti regiono logistiką.
Lietuvos lyderis, rungtyniaujant su Rytų Europos partneriais dėl Kinijos dėmesio, nepagailėjo gražių žodžių: kalbėjo apie ypatingą Klaipėdos uosto vaidmenį, kuris "kuris yra Europos ir Azijos transporto srautų ašyje"; apie bendradarbiavimą ne tik ekonomikos srityse, bet ir kultūroje, žmogiškųjų išteklių sektoriuje; pakvietė visus renginio dalyvius į Lietuvos valstybės šimtmečio šventę. Tikras Ostapas Benderis.
Lietuvos Vyriausybės vadovas visai nesutriko, sekdamas kinams pasakas apie bendradarbiavimo perspektyvas "kultūros ir žmonių lygmenyje", nors jo šalyje komunizmas prilygintas nacizmui, o komunistinė partija "užblokuota"; visai ne gėda broliautis su raudonaisiais Kinijos funkcionieriais. Tranzitiniai pinigai nekvepia. Tiesa, kol kas Lietuvos diplomatijos pataikavimas kinams nesuteikia apčiuopamų rezultatų. Užtenka prisiminti sagą apie Kinijos rinkos užkariavimą lietuviškomis prekėmis. 2017 metų pradžioje tarp visų Baltijos šalių būtent Lietuva aktyviausiai bendradarbiavo su Kinija. Sausį šalis nuplukdė į Kiniją konteinerį, pilną "Vilkiškių pieninės" mocarelos. Po dviejų mėnesių Lietuvos pienininkų Kinijoje jau buvo du: "Rokiškio sūris" nuvežė laktozę. Patekti į Kinijos rinką Lietuvos pienui buvo ne taip jau ir lengva.
Maždaug trejus metus Lietuva beldėsi į Kinijos rinkos duris, stengėsi gauti visas reikalingas licencijas ir sertifikatus. Ir tik 2016 metais Lietuvos eksportuotojams užsidegė žalia šviesa. Tačiau taip ir neįvyko pastebimo aktyvumo prekyboje su Kinija. Keli kroviniai bandymui — taip ir pasibaigė lietuviškos ekspansijos į Kiniją sėkmė.
Nebematyti ir pastebimo ir materialaus grįžtamojo ryšio. Lietuviai tik sugebėjo "perauti" tris kiniškus traukinio sąstatus į kitos vėžės ratus. Svajonės apie investicijas, kurias Vilnius ketino išleisti naujojo Klaipėdos giliavandenio uosto statyboms, taip ir nepajudėjo toliau amorfinės idėjos. Panaši situacija su Kauno gaminių dujų paskyrstymo centru.
Atmetus diplomatinį pafosą ir gerų ketinimų deklaraciją, matome: Lietuvos sėkmė bendradarbiavimo su Kinija srityje kol kas labai simboliška. Kinijos rinka netapo ir netaps uždarytos Rusijos rinkos pakaitalu: Lietuvos eksportas į Kiniją nepasieks net 1% rinkos dalies.Be to, lietuviai pagal patrauklumą kinams nusileidžia savo kaimynams — latviams. Latvija 2016 metais buvo pagerbta priimti formato "16+1" viršūnių susitikimą. Rygoje buvo įsteigtas logistikos koordinavimo centras. Vilnius ir Ryga stumdo vienas kitą, ir stengiasi pritraukti Kinijos dėmesį. Ir vis dėlto sugeba tik sekti paskui Centrinės ir Rytų Europos valstybes.
O Kinija kol kas "įmeta meškerę" visomis kryptimis: lygina kainas, svarsto rizikas, bando skirtingus maršrutus. Tačiau lietuviams, kurie ketina atkąsti gabalėlį Kinijos investicijų pyrago, reikia kai ką turėti omenyje. "Raudonasis drakonas" laiko Baltijos šalis tik strategine-teritorine paklaida. Regionas įdomus Pekinui tik ryšiams su Rusija sustiprinti, trikampyje ES-EAS-Kinija. Kol Lietuvos valdžia generuoja anti rusišką psichozę, kalbos apie bendrus projektus ir investicijas taip ir liks tik kalbomis.
Kokia prasmė finansuoti kitą šalį, kurį kiekvieną dieną laukia išorės agresijos ir karinės intervencijos? Aiškintis, ar taip yra iš tikrųjų, kuistis lietuviškuose komleksuose ir istorinėse fobijose Pekinas neturi nei laiko, nei noro, nei susidomėjimo.
