Esama tokio nervų sistemos sutrikimo — neurozės. Psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas rašė, kad vaikai įpranta tenkinti savo instinktus ir, žinoma, beveik nenaudoja savo proto, kuris dar neišsivystęs.
Tačiau augdami dalis vaikų po truputį ima suprasti, kad jie gyvena tarp kitų žmonių ir kad jie ne visada galės tenkinti visus savo norus ar užgaidas. Kitai daliai vaikų tai sunku priimti ar su tuo susitaikyti. Jie taip priprato gyventi emocijomis ir instinktais, kad nenori būti išvarytais iš šio rojaus.
Pats gyvenimas juos iš to rojaus išvaro. Dalis vaikų tai suvokia, jų intelektas priima šią naują padėtį ir jie toliau eina per gyvenimą brandžiu žingsniu. Dalis gi vaikų tam visaip priešinasi, kovoja su šia nauja realybe, bando eliminuoti tuos, kurie jiems neva "trukdo gyventi".
Negalėdami atvirai, fiziškai maištauti prieš naują tikrovę, jie išoriškai su ja susitaiko, tačiau giliai savo pasąmonėje paslepia nuoskaudą, pyktį, nusivylimą. Šitas užgniaužtas pyktis vėliau ir išlenda į paviršių neadekvačių, neurotinių reakcijų pavidalu.
Wikipedija apibūdina neurozę kaip "nesugebėjimą prisitaikyti prie aplinkos, pakeisti savo gyvenimo būdo, nesugebėjimą ugdyti pilnesnę, sudėtingesnę asmenybę". Būtent: tie vaikai ir išlieka vaikai, nes jie nenori priimti sudėtingo pasaulio, pasaulio visoje jo pilnatvėje. Jie išlieka primityviame, juodai-baltame pasaulėlyje: "noriu-nenoriu", "myliu-nekenčiu", "geras-blogas".
Neurotiški suaugę žmones greitai atranda kokius nors objektus, ant kurių jie pagaliau gali išlieti savo kadaise užgniaužtą pyktį ir nusivylimą. Tai gali būti tautinės mažumos (žydai, čigonai), socialinės klasės ("buržujai", oligarchai), religinės grupės ar seksualinės mažumos. Tai gali būti ir kaimyninės valstybės.
Dalis naujosios Lietuvos visuomenės ir naujojo elito Pertvarkos epochoje pasielgė kaip tie vaikai, ant kurių staiga, išnykus cenzūrai, užgriuvo visas pasaulis su visu savo sudėtingumu. Jie tuomet pasirinko lengviausią kelią ir perskėlė pasaulį primityviai per pusę. Pagal vaikišką principą "geras-blogas", "baltas-juodas".
Ikikarinė Lietuva — "gera", o tarybinė — "bloga". Smetona — "geras", o Sniečkus — "blogas". 1940 metai — okupacija, o 1944-53 metai — kova su okupantais. 1944-1989 metų periodas — "juoda skylė", o 1989-1991 metai — išsilaisvinimas. Kitas esminis padalinimas skambėjo ir tebeskamba taip: Vakarai (ir, aišku, Lietuva) — "geri", o Rusija — "bloga".
Šitie žmonės atsisakė tinkamai pasinaudoti savo intelektu ir leido emocijoms nudažyti visą tolesnį jo darbą. Nepatogi informacija iki šiol užgniaužama, nutylima, nukišama kuo toliau, kad netrukdytų. Savi išaukštinami, o svetimi demonizuojami.
Antai nūdienos Lietuvoje beveik negirdime kalbų ir diskusijų apie tai, kokią žalą mūsų tautos vystymuisi atnešė Antano Smetonos įvykdytas karinis perversmas 1926 metais. Jis užgniaužė tada tik kelis metus gyvavusią demokratiją ir vėl grąžino mus į intelektualinę baudžiavą.
Ši tautos tragedija aptarinėjama nebent kelių istorikų vidaus ginčuose. O juk be atviros, drąsios diskusijos šia tema mūsų visuomenė taip ir nesupras, kodėl įvyko tai, kas įvyko 1940-aisiais metais. Tada daugelis palaikė permainas, nes norėjo atsikratyti įgrisusio, nedemokratinio ir korumpuoto Smetonos režimo.
Vaikiškai, neurotiškai nutylimas ir užgniaužiamas kitas esminis tautos gyvenimo faktas. Juk antitarybiniai "miško broliai" atsirado ne iš dangaus. Dar iki karo, 1941 metų pavasarį, kai kurie žinomi lietuvių emigrantai bendradarbiavo su III-iuoju Reichu, ruošdami revanšą tarybų valdžiai.
1941 metų birželio 22 dieną tai virto "birželio sukilimu", kuris tapo ir holokausto Lietuvoje pradžia. Karo metais šis ryšys su naciais įsikūnijo policijos bataljonuose, o dalis jų narių artėjant frontui 1944 metais pasiliko miškuose. Apie tai irgi — arba tyla, arba dalinė tiesa.
O kai Rūta Vanagaitė parašo arba pasisako šia tema jau būdinga atvira maniera, Lietuvos elitą ištinka grynai neurotinė reakcija — uždraust, nuteist, knygas sudegint! Mielieji, patys kalti, kad šitiek tabu prikūrėte.
Na, o dar įdomiau tampa, kalbant apie periodą nuo 1944 iki 1989 metų. Čia neurozė jau pereina į šizofreniją. Dalis Lietuvos elito ir visuomenės vienu metu ir smerkia vadinamąją okupaciją, ir privalo pripažinti, kad jie jos metu darė puikias komjaunuoliškas ar komunistines karjeras.
Jeigu tie 50 metų tebuvo "juodoji skylė", tai kaip visi sugebėjo gauti gerą išsilavinimą, butus ir t.t.? Susidvejinimas šiuo atveju neišvengiamas. Elitas šią šizofreniją kompensuoja padidintu "patriotizmu", kritikuodamas Rusiją, ir atrodo gan juokingai, nes niekas tokiais veidmainiais netiki.
Blogiausia yra tai, kad vaikiška ir neurotinė juodai-balta traktuotė neleidžia į minėtas temas pažvelgti blaivaus, brandaus, suaugusio žmogaus akimis. Ji neleidžia išmokti skaudžių pamokų. Visuomenė, kuri dėl vyraujančių tabu nesupranta viso 1926 metų perversmo tragizmo, arba tarybinio laikotarpio prieštaringumo, ar holokausto priežasčių, yra stačiai pasmerkta visa tai pakartoti, kaip aklas užlipti ant to paties grėblio.
Neurotikas vis ieško ir vis randa tuos, ant kurių gali "sukarti visus šunis", išlieti savo apmaudą, sukauptą vaikystėje, kai jis fatališkai atsisakė labiau pasikliauti savo intelektu nei aistromis. Jam patiko vis gailėti savęs (tarsi kitos tautos nekentėjo tuo pat metu) ir vis rasti išorinį priešą. Jį ištinka šokas, kai kas nors į akis jam pasako tiesą apie jo paties darbelius, kaip padarė Vanagaitė su savo knyga "Mūsiškiai" apie "miško brolius".
Jis vis negali susitaikyti su nauja, nebevaikiška tikrove: šalia mūsų egzistuoja (ir, beje, vystosi) naujoji Rusija. Jis, kaip ir vaikystėje, nori šią "nepatogią" tikrovę eliminuoti ir grįžti į prarastą vaikystės rojų, kai jis vienas buvo savo tėvų meilės ir dėmesio objektas. Grįžti į "ramų ir jaukų", provincialų Smetonos laikų pasaulėlį, tik "dėl vaizdo" pridengtą kalbomis apie naująsias technologijas.
Rusija — išties didelė, kaimynams dažnai sunkiai suprantama šalis, tačiau ji pasiduoda racionaliai analizei, kurios metu išsisklaido fobijos. Suomiai, austrai, čekai rodo, kaip galima neprarandant savigarbos gyventi greta Rusijos. Ir visai gerai gyventi.
