Tokius jausmus pakurstė ne tik Brexitas, pabėgėlių ar Katalonijos krizės, bet ir politinis nestabilumas Vokietijoje, svarbiausioje ES šalyje. Kuri vis negali suformuoti vyriausybės. Vokietija — ES fundamentas, bazė ir pagrindas. Politinis, bet visų pirma, ekonominis. ES subyrės tik tuomet, jeigu suskils šis fundamentas, jeigu sužlugs Vokietija, jei šią šalį apims chaosas. Nes tada ES neteks pagrindinio savo finansinio donoro ir politinio lyderio. Jokia kita šalis negalėtų pakeisti Vokietijos šiame vaidmenyje.
Tačiau ar realu tikėtis artimoje perspektyvoje, kad Vokietija nugrims į chaosą? Tikrai ne. Pagrindiniai ekonominiai Vokietijos rodikliai puikūs. BVP ir eksportas auga, nedarbas siekia tik kelis procentus. Naujieji pabėgėliai sudaro tik kelis procentus nuo beveik 90 milijonų gyventojų. Šią šalį ir didžiulę jos rinką valdo patyręs, protingas ir todėl negobšus elitas, sugebantis visiems gyventojams padalinti iškeptą ekonomikos pyragą.
Krizių buvo ir bus. Visa esmė, kaip į jas reaguojama. Per 70 pokario metų vokiečiai įrodė, kad jie moka valdyti ekonomines krizes. Dabar jiems teks suvaldytį politinę krizę. Tradicinės jų partijos — socialdemokratai ir krikščionys demokratai — palaipsniui, jau 20 metų iš eilės pararanda rinkėjų simpatijas. Tai visiems Vakarams būdingas procesas. Rinkėjai pavargsta nuo tų pačių veidų, nuo neatsakingų pažadų ir visada nori "naujo produkto" politinėje rinkoje.
Tokiu ir tapo "Alternatyvi Vokietija", nauja dešinioji partija. Tačiau viena ji negalės valdyti šalies, net jei jos populiarumas nuo dabartinių 13 procentų išaugtų dvigubai — vis tiek reikės koalicijos partnerių, kurie naujokus pastatys į vietą. Tuo labiau, kad artimiausiais metais šių naujokų laukia darbas opozicijoje.
Paraleliai vokiečiams teks perlipdyti, perkonfigūruoti ES, norint, kad ES išliktų. O jie to nori, kadangi jiems ES yra natūralioji jų įtakos erdvė. Niekur kitur Vokietija taikos sąlygomis nebuvo ir nebus įtakinga ir vadovaujanti jėga, tik Europoje. O kariauti ji, ačiū Dievui, jau nebenori (skirtingai nuo kai kurių mažesnių ir nepatyrusių naujųjų ES šalių).
Todėl Lietuvai realiausias scenarijus yra ruoštis ne ES išsivaikščiojimui, o didelėms ES reformoms. Kokios jos bus?
Jos bus pragmatiškos, kaip pragmatiški yra patys vokiečiai ir kiti vakariečiai. Vokietija ir atitinkamai ES nebebus tokia dosni finansiškai, kadangi pačioje Vokietijos Rytuose palaipsniui susikaupė socialinių problemų kritinė masė.
Vokietija ilgai pro pirštus žiūrėjo į Rytų vokiečių psichologinę savijautą po šalies susivienijimo. Iš esmės tarybiniai Rytų vokiečiai sunkiai adaptavosi šaltoje kapitalizmo logikoje. Štai kur kraštutinių dešiniųjų populiarumo augimo šaknys. Jie išnaudoja susikaupusį pyktį. Vokietijos elitas, reikia manyti, išgirdo pavojaus skambutį per šio rudens rinkimus ir, prognozuotina, imsis spręsti Rytų Vokietijos sopulius. Ten bus nukreipti tie pinigai, kurie iki šiol tekėjo į Lietuvą ir kitas naująsias ES šalis. Mums liks tik mažoji jų dalis. Tai — viena iš artimiausių ES reformų, kuri ruošiama realizacijai nuo 2020 metų.
Kita reforma — ES federalizacija. Laipsniškas, lėtas, bet tapimas viena valstybe su autonominiais regionais. Ir vesternizacija (t. y. Lietuvos ir kitų rytinių ES šalių suvienodinimas pagal Vakarų standartus). Lietuvai ir kitoms ES šalims teks perduoti Briuseliui dar daugiau suverenių galių visose srityse.
Berlynas įneša daugiausiai į ES biudžetą, bet jis ir nori kontroliuoti visą ES vystymosi eigą. Kas moka pinigus, tas ir muziką užsako. Nenorite tokios muzikos? Tada negausite ir pinigų. Lenkai ir vengrai, pavyzdžiui, nenori dalintis su Vokietija pabėgėlių našta, o lenkai savo šalyje dar ir nepriklausomų teismų sistemą naikina? Tada, brolyčiai, nebepretenduokite į struktūrinius fondus.
Lietuvos valdžia tam visai nepasiruošusi. Ji jau 25 metus nesugeba viduje susitarti, ką vietoje nuversto Lenino paminklo statyti centrinėje sostinės Lukiškių aikštėje: tautinį raitelį ir partizanų bunkerio maketą? Tai kaip mūsų elitas sugebės derėtis su Berlynu dėl žymiai svarbesnių dalykų? Bunkerio mentalitetas čia tik trukdys.
Zuokas: Lietuvos valdžia nesugeba paskirstyti ES pinigų >>
Nestabiliame pasaulyje, kuriame tai ekonominė, tai pabėgėlių, tai Artimųjų Rytų krizės paaštrėja, Vokietija siekia ir sieks išlaikyti stabilumą pačioje ES. Be gilesnės ES valstybių integracijos to nepadarysi. Berlynas suvokia, kad jokia ES valstybė pati viena neišgyvens. Tą suvokia jo artimiausi sąjungininkai — Paryžius, Roma, Briuselis, Haga, Liuksemburgas — visi tie, kas įkūrė ES prieš 60 metų. Todėl šis branduolys ir toliau eis federacijos link.
Taigi, reziumuojant, Europos Sąjungos laukia arba didelės reformos federacijos link, arba išsivaikščiojimas, subyrėjimas dėl skirtingų ateities vizijų. Šių eilučių autorius realesniu laiko federalizacijos variantą. Už jo realistiškumą kalba istorijos inercijos jėga. Juk federacijos link Vakarų Europa juda jau 60 metų. Per daug į tai investuota materialiai ir intelektualiai, kad dabar to staiga atsisakyti. Tai, kaip minėta, atitinka ir gyvybinius Europos lyderio — Vokietijos — interesus.
Tačiau išlieka ir maža, 20 procentų tikimybė, kad ES subyrės dėl vidinių nesutarimų. Nuo ES branduolio gali atkristi tokios vis labiau į autoritarizmą linkusios Rytų Europos šalys, kaip Vengrija arba Lenkija, kurios vis dažniau varžo demokratiją bei žodžio laisvę.
Dėl ekonominio kolapso iš ES gali iškristi Graikija, dar viena kita Pietų Europos šalis. Domino efektas tuomet paliestų ir silpną Prancūzijos ekonomiką, ir tada Vokietijos biudžeto jau nebepakaktų lopyti visas skyles. Tada jau išties kiekvienas gelbėtųsi pats, ir ES išsivaikščiotų.
Tai — pats nepalankiausias Lietuvai variantas, kuriam ji irgi būtų visai nepasiruošusi. Netekęs ES subsidijų bei, kas dar svarbiau — politinio palaikymo ir (neslėpkime to) politinės kontrolės — Lietuvos elitas nebesugebėtų valdyti. ES žlugimas smogtų šalies biudžetui mirtiną smūgį. Ekonominė krizė Lietuvoje tuoj pereitų į politinę, ir galbūt mes išvystume karinį perversmą ir kariškių valdymą, koks visai neseniai, prieš kelis dešimtmečius buvo Graikijoje ar Portugalijoje.
Tai skamba niūriai ir gal neįtikėtinai. Ir mažiau realistiškai nei tolesnis ES gyvavimas. Tačiau istorija yra dama, kupina kaprizų. Kad jų išvengtų, Lietuva turėtų dėti pastangas išsaugant ES. Čia jos interesai sutampa su Berlyno interesais. Ne su Vašingtono, kuriam ES yra konkurentė. Kad susilpnintų ES, Vašingtonas Baltijos šalių rankomis kursto įtampą tarp ES ir Maskvos. Šį įtampa silpnina ES ir gali ją suskaldyti. Napatyręs Lietuvos elitas to nesuvokia ir pjauna šaką, ant kurios sėdi.
Bet tai jau atskira opi tema.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone.
