150-osios jo gimimo metinės iškilmingai paminėtos Vilniuje, konferencijomis ir paminklų statyba. Kas gi čia vyksta?
O vyksta didžioji politika. "Rusijos grėsmės" akivaizdoje norima bet kokia kaina suartinti Lietuvą su Lenkija. Kad niekas nebetemdytų santykių tarp dviejų sąjungininkių, pasiryžusių "apginti demokratiją nuo Rytų". Tam tinkamos bet kokios priemonės. Jei atsiranda kliūtis, kaip antai Pilsudskio įvaizdis, tada ją būtina sušvelninti.
Iš esmės reikėtų sveikinti pastangas sutaikyti lietuvius su lenkais, nes taika, ypač tarp tautų, yra vertybė. Bet kodėl draugaujama "prieš kažką"? Kodėl suartinant vienas tautas atstumiamos kitos, šiuo atveju — rusai? Juk naujieji Pilsudskio fanai pamėgo jį dėl jo priešiškumo rusams, ne tik dėl jo meilės Lenkijai ar Lietuvai.
Antai Pilsudskis dalyvavo narodovolcų sąmoksle, siekdamas nužudyti Rusijos carą Aleksandrą III-jį, ir už tai 1887 metais pateko į katorgą. (Tai buvo tas pats sąmokslas už kurio rengimą nuteistas myriop vyresnis Vladimiro Lenino brolis Aleksandras.) Kas tai, jei ne tipinė teroristo veikla?
Karštas Pilsudskio kraujas neatvėso ir po katorgos. Jam kyla minčių, kaip sugriauti Rusiją iš vidaus. Kai tik 1905 metais prasidėjo Rusijos — Japonijos karas, jis, tada dar socialistų partijos veikėjas, nuvyksta net į Tokiją. Ir prašo ten japonų žvalgybos pinigų. Mainais Pilsudskis siūlo kurstyti nacionalizmą tarp Rusijos tautų ir tokiu būdu sugriauti šią valstybę. Kaip argumentą savo naudai jis pateikia faktą, jog jam pavaldūs ir ginkluoti lenkų būriai. Japonams tai patiko kaip galimybė suduoti smūgį į nugarą rusams, tuometiniams jų priešams kare, ir jie sutiko. Išskyrė pinigų.
Įkvėptas sėkmės, Pilsudskis tęsia revoliucinę veiklą ir ginkluotų lenkų būrių pagalba organizuoja Rusijoje ekspropriacijas, t. y. turto plėšimus. Žinomiausias yra atvejis, kuomet 1908 metais Pilsudskis apiplėšė traukinį netoli Vilniaus, pagrobdamas didžiulę caro vyriausybės pinigų sumą. Ji, beje, buvo skirta Vilniaus tramvajaus tinklo plėtrai. Tačiau Pilsudskis jų dėka išplėtė savo revoliucinį tinklą.
Galima net teigti, kad Pilsudskis yra pradininkas to, kas jau mūsų laikais tapo ES "Rytų partnerystės" politika. Jis svajojo apie Tarpjūrį, t. y. apie tarp Baltijos ir Juodosios jūrų esančių Rytų Europos valstybių federaciją. Ji turėjo amortizuoti Rusijos ir Vokietijos įtaką. Ši idėja iki šiol populiari tarp kai kurių politikų, nors ji jau atnešė vien tik kančias Ukrainai ir iš dalies Moldovai bei Gruzijai.
Lenkai nori pasisavinti Vilniaus Aušros vartus >>
Bene svarbiausias Pilsudskio indėlis į istoriją buvo mūšis prie Varšuvos 1920 metais (vadinamasis "stebuklas prie Vyslos"), kai lenkai su sąjungininkų pagalba sustabdė į Vakarus besiveržiančią Raudonąją armiją. Tais pačiais metais (matyt, iš didelės meilės Lietuvai…), Pilsudskis jėga atplėšia nuo jos Vilnių ir Vilniaus kraštą.
Pažaidęs keletą metų demokratiją, 1926 metais Pilsudskis įvykdo Lenkijoje karinį perversmą ir įveda savo diktatūrą, su tipiškomis diktatūrai represijomis ir, žinoma, asmens kulto elementais.
Šio rašinio tikslas nėra pasmerkti Pilsudskį. Mūsų istorija sudėtinga, ir šį asmenį reikia vertinti XX amžiaus kontekste, amžiaus, kupino karų ir konfliktų. Tačiau kai kažkas bando istoriją padaryti politikos tarnaite, tai reikėtų stabdyti. Ypač kai prieštaringą istorinę figūrą bandoma pateikti kaip pavyzdinę ir kaip įkvėpimo šaltinį dabarčiai.
Žinomas lietuvių politologas Rimvydas Valatka pompastiškai surašė visą eilę priežasčių, dėl kurių verta minėti Pilsudskio jubiliejų.
Pirmoji priežastis — Pilsudskis yra viena didžiausių (!) XX amžiaus Europos figūrų. (Iš Valatkos rašinio lieka neaišku, kodėl ši figūra tokia didinga?…)
Antroji priežastis — mūsų herojus kilęs iš senos žemaičių bajorų giminės, gimė netoli Vilniaus ir labai mylėjo, anot Valatkos, Lietuvą. (Tačiau Vilnių iš jos atėmė ir tapo lenkų nacionalistų dievaičiu.)
Trečioji priežastis — Pilsudskis sustabdė raudonarmiečius prie Vyslos, o tai sudarė sąlygas susikurti trims nepriklausomoms Baltijos šalims. (Bet pagal tokią logiką visų pirma reikėtų minėti datas V. Leninui atminti. Nes būtent šis politikas 1917 metais daugiausiai prisidėjo prie Rusijos subyrėjimo ir atvirai skelbė apie jos tautų apsisprendimo teisę.)
Simptomatiška yra ketvitoji priežastis, kurią įvardina Valatka — Vilniaus užgrobimo įstoriją jau laikas pamiršti, tuo labiau, kad šiandien Lenkija tapo Lietuvai antrąją pagal svarbą karine sąjungininke po JAV. Štai ir išlindo yla iš maišo. Rusofobija pasiekė tokį laipsnį, kad dalis lietuvių pasiruošę garbinti istorinę sostinę iš jų pagrobusį lenkų nacionalistų vadą, nes jis irgi buvo Rusijos priešas.
Rusofobija — tai kolektyvinė neurozė >>
Lietuvos ir Lenkijos taika… prieš Rusiją. Ir tos taikos simboliu daromas teroristinę praeitį turėjęs nacionalistas, vėliau tapęs diktatoriumi. Taip, tais laikais beveik visuose Europos kraštuose vyravo nacionalistinė bei autoritarinė mada, o dalis politinių jėgų plačiai naudojo terorą bei ekspropriacijas.
Pilsudskis neiškrenta iš to meto bendrojo konteksto, tačiau plačiai minėti jo jubiliejų šiandien yra netiesioginė jo metodų ir paties nacionalizmo reabilitacija. Keisčiausia, kad iš Lenkijos atėjusi mada garbinti Pilsudskį įsitvirtina ir mūsų šalyje.
Pilsudskiui priskiriamas nuopelnas sustabdant bolševizmo plitimą į Vakarus. O Rusijai užkraunama visa atsakomybė už bolševizmą kaip reiškinį. Tačiau lenkams ir mums patiems, lietuviams, tenka priminti, kad raudonojo teroro pradininkas buvo iš Lietuvos kilęs lenkas Feliksas Dzeržinskis. Pačioje bolševikų partijos vadovybėje aktyviai veikė daugelio tautybių atstovai, o pats marksizmas kaip revoliucinė teorija gimė Vakaruose ir Vakaruose buvo išplėtotas iki ištiso mokslo.
Lietuvos elitas vis dar kenčia nuo primityvios, juodai-baltos pasaulėžiūros, kuri ne vienija tautas, o skirsto jas į geras ir nelabai geras. Tam elitui vis dar reikalingas priešas. Todėl netgi geras tikslas — sutaikyti, suvienyti lietuvius ir lenkus — sumenkinamas ir diskredituojamas, kuomet kaip priemonė pasirenkama prieštaringa istorinė figūra ir nacionalizmas.
Lenkijoje jis dar toliau pažengęs nei pas mus. Lapkričio mėnesį šioje šalyje įvyko masinė nacionalistų demonstracija, sutraukusi net 60 000 dalyvių. Valdžia ir net dalis katalikų bažnyčios netiesiogiai palaikė tą eiseną kaip patriotinę. Kai kurie jos dalyviai kvietė Lenkijos valdžią "atsiimti Lvovą ir Vilnių". Tad mūsų elitui metas susimąstyti, ar nepavojinga lietuviams garbinti lenkų nacionalistus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
