Turiu omenyje žydų bendruomenę Lietuvoje. Litvakus. Kodėl dažniausiai mūsų žydai tyli? Apie ką tyli mūsų žydai?
Pergyvenę žiaurų, masinį naikinimą karo metais, vėliau, 50 metų tarybinėje Lietuvoje žydai negalėjo apie tai atvirai kalbėti. Valdžia to netoleravo. Matyt, ta valdžia nenorėjo supriešinti tarybinių žydų su tarybiniais lietuviais, kurių dalis dalyvavo holokauste, todėl kalbama buvo plačiąja prasme, apie tarybinių piliečių kančias karo metais. Žinios apie žydų tautą ištikusią tragediją buvo perduodamos tik žydų šeimose, iš tėvų vaikams.
Tada atėjo Michailas Gorbačiovas, o su juo ir viešumas. Informacija apie holokaustą tapo vieša. Sužinojome, kad hitlerininkų ir jų talkininkų aukomis Lietuvoje tapo 95 procentai iš beveik 200 000 žydų, tuomet gyvenusių čia. Dabar jų likę vos 3000.
Iš pradžių mums, lietuviams, sunkiai sekėsi pripažinti, kad dalis mūsų tautiečių aktyviai padėjo nacistams naikinti žydus. Spaudoje propaguota mintis, kad jei taip ir buvo, tai esą buvęs lietuvių kerštas žydams-bolševikams už okupaciją ir trėmimus į Sibirą.
Tačiau gan greitai paaiškėjo, kad žydų tautybės žmonių procentas tarp komunistų ir represinių organų darbuotojų tuo metu mažai skyrėsi nuo jų procento tarp visų gyventojų. Taigi, antisemitinė teorija, pagal kurią, esą, žydai stovėjo už stalinistinių represijų ir Lietuvos įjungimo į TSRS sudėtį, neteko faktinio pagrindo.
Vis tik, nepaisant oficialios politikos pripažinti holokausto mastą ir dalies lietuvių dalyvavimą jame, liaudyje išlieka nemažai antisemitinių nuotaikų. Jos ypač ryškios internetiniuose komentaruose. Lietuviai čia, deja, nelabai išsiskiria iš kitų Rytų Europos šalių. Mat dalis gyventojų, ypač mažiau išsilavinę, linkę visur ieškoti kaltųjų ir tikėti įvairiomis sąmokslo teorijomis, tarp jų ir "žydų sąmokslo" teorija.
Mūsų Seimas padarė gero valios gestą Lietuvos žydų bendruomenei: 2011 metais jis įstatymu įtvirtino sprendimą iki 2023 metų kompensuoti karo ir pokario metais prarastą šios bendruomenės turtą, pervedant jai iš viso 37 milijonus eurų. Įstatymas jau vykdomas ir kasmet pervedama proporcinga suma.
Iš esmės sutarta ir dėl senųjų žydų kapinių prie buvusiųjų Vilniaus sporto rūmų. Paveldosaugos ekspertai nustatė, kad šios teritorijos rekonstrukcija nepažeidžia kapinių. (Tiesa, kai kurie žydų atstovai užsienyje su tuo nesutinka ir bando užginčyti ekspertų išvadas.)
Painiavos į lietuvių ir žydų santykius įneša tai, kad iki šiol nepublikuojamas vadinamasis žydšaudžių sąrašas. T. y. sąrašas žmonių, įtariamų prisidėjus prie holokausto Lietuvoje. Iš dalies galima suprasti ir Lietuvos istorikus bei Gyventojų genocido ir rezistencijos centro darbuotojus. Jie, matyt, nedrįsta apkaltinti konkrečių žmonių, neturėdami visapusiškų įrodymų apie jų galimus nusikaltimus. Praėjo juk beveik 80 metų nuo tų įvykių.
Gaila, kad tokio pat atsargumo Genocido centro atstovai nepademonstravo šių metų sausio pradžioje. Praėjus 40 metų, jie apkaltino kelis žinomus kultūros, meno ir bažnyčios atstovus, kad jie bendradarbiavo su KGB. Visapusiškos dokumentacijos kaltintojai irgi neturėjo.
Vadinasi, viskas priklauso nuo noro, nuo istorikų simpatijų ir antipatijų. Nenoras tirti žydšaudžių bylų yra politinis nenoras. Beje, tik atkūrus nepriklausomybę, 1991 metais dar būta daug gyvų holokausto dalyvių ir liudininkų, bet…
Jei tyli profesionalūs istorikai, tai prabyla neprofesionalai, arba kitų sričių profesionalai. Taip atsitiko ir šiuo atveju. Prabilo režisūrą baigusi ir vėliau kaip viešųjų ryšių specialistė išgarsėjusi, ekstravagantiškoji Rūta Vanagaitė.
Ji į vieną knygą sudėjo visą tragišką žydų žudynių aprašymą ir pavadino savo kūrinį "Mūsiškiai". Autorė norėjo papasakoti apie tai, kaip lietuviai dalyvavo žydų žudynėse. Jai pavyko, ir daug kam tai sukėlė sprogusios bombos efektą.
Tačiau kai tai daro viešųjų ryšių specialistė, negali atsikratyti įspūdžio, kad efektas jai galbūt svarbesnis už esmę. O esmė tragiška — holokaustas, apie kurį dera kalbėti pasveriant kiekvieną žodį. Rūta nepasvėrė, jos emocijos liejosi per kraštus.
Todėl šįkart išgirdome kelis nedrąsius vietinių žydų balsus apie tai, kad šiuo, holokausto klausimu nevertėtų kelti tiek daug reklaminio triukšmo, pristatant minėtą knygą. Išties, stebint, kaip Vanagaitė mėgavosi, atsidūrusi dėmesio centre, kildavo visokių minčių.
Bet autorė teisi kitu aspektu. Knygos pavadinimu — "Mūsiškiai". Ir aukos, ir budeliai, visi jie buvo Lietuvos gyventojai, kaimynai, visi buvo mūsiškiai. Todėl, suma sumarum, Vanagaitė šia savo knyga, kuri daug kam atvėrė akis, vis tik padarė teigiamą darbą.
Kukli žydų bendruomenės reakcija į "Mūsiškius" paliudijo, kad ši bendruomenė galbūt teisi, iš esmės pasirinkusi tylos taktiką. Mat nemažos dalies visuomenės reakcija interneto platybėse į Vanagaitės knygą parodė, kiek daug dar turime antisemitų. Griežtų, kupinų pykčio.
Matyt, Lietuvos žydai pagrįstai galvoja, kad jeigu jie aktyviai reikšis viešojoje erdvėje įvairiais visuomenei aktualiais klausimais, tai duos peno antisemitų susitelkimui. O šito jie nenori tikrai, nes atmintis jų gyva. Todėl ir matome vos kelis žydų intelektualaus ar politikus, kurie dalyvauja viešojoje polemikoje.
Kita vertus, toks tylėjimas gali savotiškai padrąsinti antisemitus, ksenofobus ir kitokių neapykantos formų šalininkus. Jie gali pasijusti laimintys, nevaržomi, nekritikuojami, nekontroliuojami.
Sakysite, oficialiai valdžia draudžia antisemitizmą? Oficialiai taip. Bet dalies mūsų žmonių galvose po plonu, parodomuoju sąmoningumo sluoksniu glūdi senoviniai prietarai ir kunkuliuoja aistros, kurios, susidarius istorinei progai, gali išsiveržti į paviršių. Mūsų istorija tą liudija.
Galima suprasti žydų bendruomenę, kuri jaučiasi nedrąsiai. Bet tada garsiau kalbėti reikėtų mums, lietuviams.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
