Vasario 14-ąją, Valentino dieną, po Lietuvos liberalaus jaunimo "skėčiu", tradicinės šeimos priešininkai renkasi prie Vyriausybės sienų surengti parodomąją akciją — visų porų santuokos, tarp jų ir homoseksualų, įregistravimą, kurį įvykdys ne valdininkas pagal Lietuvos įstatymus, o robotas-humanoidas.
Šešis mėnesius viešojoje erdvėje nesigirdėjo Lietuvos gėjų ir lesbiečių. Paskutinį kartą jų lyderis Vladimiras Simonko 2017 liepą savo bendražygių vardu paragino prezidentę Dalią Grybauskaitę vetuoti ES direktyvos, draudžiančios diskriminaciją dėl pilietybės, patvirtinimą Seime.
Lietuvos seksualinių mažumų atstovai piktinosi, kad naujas įstatymas taikomas tik tradicinėms šeimoms. Prezidentė Lietuvos lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų (LGBT) balso neišgirdo, nes, pasak apklausų, teisėtų santuokų tarp homoseksualų sudarymą Lietuvoje palaiko ne daugiau kaip 7% visų gyventojų.
AIDS
LGBT bendruomenė tada nestipriai pasipiktino. Praėjusių metų vasarą jiems buvo ne iki aktyvumo. Šneka, kad po Seimo nario, konservatoriaus Roko Žilinsko mirties nuo AIDS (oficiali diagnozė — plaučių uždegimas — Sputnik) 2017-ųjų birželio 6 dieną, siauriame Lietuvos gėjų rate kilo samyšis, pereinantis į paniką. Ar pokštas, į jų glaudžias ir vieningas gretas prasiskverbė ŽIV infekcija.
Štai ir pagrindinis visų Lietuvos LGBT PR akcijų iniciatorius Vladimiras Simonko kažkur dingo "iš eterio". O naujo "teatralizuoto renginio" visų įsimylėjalių santuokų sudarymo iniciatyvą viešoje erdvėje išreiškė mažai žinoma asmenybė — Lietuvos liberalaus jaunimo pirmininkas Mykolas Knyza ir Tolerantiško jaunimo asociacijos vadovas Artūras Rudomanskis. Nauji LGBT bendruomenės gynėjai išryškėjo?
Liberalizmas — homoseksualių avies kailis
Dingo iš didžiosios Lietuvos politikos ir pagrindinė gėjų ir lesbiečių "moteriška vėliava" — pagyvenusi socialdemokratė Marija Aušrinė Pavilionienė. Paskutiniuose Lietuvos Seimo rinkimuose vien LGBT bendruomenės palaikymo jai akivaizdžiai neužteko tam, kad vėl taptų parlamento nare ir prastumtų seksualinių mažumų įstatymus. O po Roko Žilinsko mirties pagrindiniame valstybės įstatymų leidybos organe drąsių LGBT teisių skelbėjų ir visai nebeliko.
Patys Lietuvos gėjai ir lesbietės kažkaip nemėgsta atvirai afišuoti savo seksualinių polinkių. Regis, kad jų (gėjų, lesbiečių ir taip toliau) yra Lietuvoje, o tuo pat metu lyg ir nėra… Išeiti į aikštę ir garsiai sušukti: "Aš — gėjus!" nedrįsta žinomos Lietuvos politinės personos, kaip, pavyzdžiui, padarė Latvijos užsienio reikalų ministerijos vadovas Edgar Rinkevič. Savo "unikalumą" bando pridengti "liberalių vertybių" figos lapeliu.
Gėjų šou turi tęstis
Štai ir vasario 14-ąją — Visų įsimylėjėlių dieną sudalyvauti šou su robotizuotu "santuokų sudarymu" raginami visi įsimylėjėliai ir lyg tarp kitko praneša, kad prie jų prisijungs ir homoseksualų poros. Esą, tai taip tolerantiška, o šou — ir Afrikoje šou. Prie Vyriausybės pastato sienų, Lietuvos himno autoriaus Kudirkos vardo aikštėje, susirinks linksmas įsimylėjęs jaunimas, kuriam patinka iš už vandenyno į konservatyvią Lietuvą atkeliavusi Valentino diena. O čia — robotas-humanoidas, registruojantis santuokas. Smagu!
O po "masinio renginio" LGBT bendruomenėms, kurių sąrašai, matyt, įslaptinti stipriau nei "valstybės paslaptis", atsiras nauja priežastis kalbėti apie tariamai didėjančią vienalytės meilės paramą visuomenėje.
Paskutinis toks šou Lietuvoje vyko 2016 metų birželį. Pagrindiniu Lietuvos sostinės prospektu tada pražygiavo trečiasis gėjų paradas "Baltic Pride". Žygiavo daugiau nei du tūkstančiai tos pačios lyties asmenų meilės šalininkų iš Latvijos, Estijos, Kanados, JAV, Ukrainos, Izraelio, Prancūzijos ir kitų šalių. Kiek iš jų buvo "tikrų" Lietuvos gėjų ir lesbiečių? Skaičiaus niekas tai ir nepateikė.
Pabrėžtina, kad Lietuvos jaunimą į šou atviliojo užmaskuotu liberaliu šūkiu "Mes už lygybę" ir "Mes esame žmonės, o ne propaganda".
LGBT pasaulinė bendruomenė turi gerų ryšių su visuomene specialistų.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
