Ir visai nesvarbu, kad jis nespėja įgyvendinti visų rinkiminių pažadų. To nespėdavo nė vienas jo pirmakas. Svarbiausia yra tai, kad premjeras demonstruoja savybes, kurios gali padėti jam tapti tikru valstybininku.
Pirma, jis nesiruošia pasiduoti prezidentės Dalios Grybauskaitės spaudimui. Šioji vis spausdavo ankstesnį premjerą Algirdą Butkevičių, vis rasdavo progų sumenkinti jo veiklą, esą ji neefektyvi. Butkevičius nutylėdavo (susigriebė jis tik patčiame anos Seimo kadencijos gale, kai jau buvo vėlu). Dabar šis politikas jau tik eilinis Seimo narys.
Skvernelis išmoko pamoką ir visiškai nepataikauja Grybauskaitei, kaip tai įprato daryti daugelis mūsų politinių veikėjų. Į jos kritiką, esą vyriausybė nepajėgi reformuoti šalies (tai standartinė prezidentės kritika visiems jos oponentams), premjeras ką tik ramiai atkirto, kad pati prezidentūra yra nepajėgi konsrtruktyviai prisidėti prie permainų valstybėje ir tik stebi procesus iš šono.
Negano to, apibūdindamas prezidentūros veiklą, Skvernelis interviu vienam vietos portalui ištaria: "Neturėtume skatinti šalyje intrigų. Valstybė neturi tapti paskalų įkaite." Tai jau stipru. Premjeras netiesiogiai pavadina Grybaiskaitę intrigante. Prezidentūra po šios frazės pritilo. Nesurado argumentų apsiginti?
Vadinasi, Skvernelis turi stuburą. Ir nesiruošia perdaug niekam lankstytis. Sutikite, tai esminė žmogaus, kuris pretenduoda tapti tautos vedliu, savybė. Darytina ir dar viena išvada po šio konfliktėlio su prezidentūra: Skvernelis nebijo prezidentei pavaldžių specialiųjų tarnybų, nes priešingu atveju jis nepriešgyniautų prezidentei, bijodamas kokios nors kompromituojančios medžiagos apie save paviešinimo. Reikia manyti, kad jos nėra. Ir tai taipogi stiprina premjero pozicijas.
Antra, Skvernelis turi ne tik stuburą, bet ir nemažai sveiko proto. Ši savybė taip pat tiesiog būtina politiniam lyderiui. (Deja, gyvename laikais, kai tokius banalius dalykus tenka priminti…) Premjeras sausio pradžioje, tarsi atversdamas naują istorijos lapą, be jokių ilgų išvedžiojimų pabrėžė, kad Lietuvos izoliacija nuo Rusijos nenaudinga pačiai Lietuvai. Ir drąsu, ir, tuo pačiu, protinga.
Skvernelis pademonstravo aukštą (mūsų regionui) geopolitinį lygį. Išties, jis teisus, nurodydamas į Vokietijos ar net mažos Latvijos pavyzdį. Mes ką, žioplesni už vokiečius ar latvius? Jie, nepamindami savo principų, ramiausiai sprendžia jiems aktualius ekonomikos klausimus. Nepaisydamas kritikos škvalo iš sisteminės žiniasklaidos, sisteminių politikų ir politologų pusės, premjeras dar kelis kartus pakartojo savo mintį apie santykius su Rusija.
Panašu, kad tai tapo jo principine pozicija ir nebuvo, kaip daugelis spėjo, ekspromtas. Netrukus tai patvirtino ir sociologinė apklausa, pagal kurią daugiau nei 50% apklaustųjų palaikė Skvernelio nuomonę. Greičiausiai, prieš iškeldamas siūlymą atnaujinti bendradarbiavimą su Rusiją, premjeras jau turėjo po ranka šios arba identiškos apklausos rezultatus.
Negana to, kai dalis politologų ėmė abejoti minėtos apklausos patikimumu, premjeras atkirto, kad tokios jų kalbos yra propaganda. Ir apkaltino juos, kad jie piktinasi rusiška propaganda, o patys užsiima tuo pačiu. Į dešimtuką.
Trečia, Skvernelis vasario pradžioje pagaliau aiškiai įvardino savo politines pažiūras: "Tikrai esu centro-kairės politikas." Geriau vėliau nei niekada. Premjerui nebuvo naudinga blaškytis tarp kairės ir dešinės, plūduriuoti pilkojoje populizmo zonoje. Daugeliui politikų tai baigdavosi liūdnokai.
Prisiminkime kadaise itin populiarių, bet savo aiškios ideologinės nišos neradusių ir todėl pralaimėjusių Artūro Paulausko, Viktoro Uspaskicho ar Vytauto Grigaravičiaus atvejus. Jų populizmas, o paprasčiau tariant, vienadieniškumas taktine prasme suteikdavo jiems dividendų, bet ilgainiu tapo ta priežastimi, dėl kurios jie neišsilaikė politinėje arenoje.
Patvirtindamas savo kairiuosius kredencialus, Skvernelis vasario pradžioje interviu vienam portalui pareiškia: "Mes nesugebėjome augančios ekonomikos vaisiais pasidalinti su visa visuomene. Ryškėja gan didelė socialinė atskirtis, kenkianti ir visuomenei, ir valstybei." Tokiais žodžiais paprastai prabyla kairiųjų patriarchas Vytenis Andriukaitis arba naujoji socialdemokratų žvaigždė Gintautas Paluckas, o štai dabar kairiąją retoriką perėmė vyriausybės vadovas.
Apibendrinant pastarųjų mėnesių Skvernelio pasisakymus, aiškiai matome, kad jame pabunda rimtas valstybės vyras. Kad tik jam užtektų ištvermės, išminties ir… autoironijos, be kuriuos tokiam darbe ištverti neįmanoma.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
