Lenkijos prezidentas nesilankė Lietuvoje penkerius metus. Tikriausiai tokia padėtis galėtų tęstis dar ilgiau, nes santykiai su Vilniumi Varšuvai nėra gyvenimo ir mirties klausimas, o pastarasis nesistengė gerinti situacijos iš savo pusės. Tačiau, matyt, kažkas svarbaus privertė Andžejų Dudą atskristi į Lietuvos sostinę. Greičiausia, sąjungininkų paieška konfrontacijoje su ES.
Lietuvos vadovė Dalia Grybauskaitė ilgai apie tai tylėjo, ir štai pagaliau burtai mesti: "Lietuva ir Lietuvos pozicija bus labai aiški, mes nepalaikysime jokių prievartos ir jėgos metodų prieš jokią šalį, taip pat ir Lenkiją. <…> Mes kviesime abi puses susitarti", — teigė Grybauskaitė.
Bet ar sprendimas yra teisingas?
Lydekai paliepus ar savo noru?
Viename iš ankstesnių straipsnių autorius bandė paaiškinti, kodėl Lietuva ginče tarp Lenkijos ir ES turėtų palaikyti Briuselio pusę (visų pirma, dėl Europos finansavimo mažinimo pavojaus). Taigi, dabar Vilnius dirba ne dėl savęs, o dėl lenkų ir iškyla pagrindinis klausimas: "Lietuva palaikė Lenkiją, nes ji taip nusprendė pati ar dėl tos pačios Lenkijos ar Jungtinių Amerikos Valstijų spaudimo?"
Atrodo, kad pirmąjį variantą galima išbraukti, nes šie argumentai nėra palankūs Varšuvai. Tačiau politikoje kartais atsiranda klaidų, juolab, kad Vilnius vis dėlto dar turi priežasčių palaikyti lenkus: tai, visų pirma, energetinis ir karinis bendradarbiavimas prieš Rusiją bei noras visiems laikams išspręsti Lietuvos tautinių mažumų klausimą.
Šiuo atžvilgiu Duda galėjo ir duoti Grybauskaitei vilčių, ir paveikti spaudimu (pavyzdžiui, susitikęs su vietinės lenkų bendruomenės ir Lietuvos lenkų partijos lyderiu dar prieš pokalbį su valstybės vadove). O Vašingtonas galėjo priminti, kokia turėtų būti Lietuvos Europos Sąjungos politika (naudinga JAV ir jų sąjungininkėms Europoje).
Viena vertus, visa tai lemia idėją, kad Vilnius neturėjo didelio pasirinkimo, o jo sprendimas paremti Varšuvą yra labai logiškas. Tačiau jei vertinti klausimą šaltu protu, Lietuva turėjo visas galimybes sveiką kailį išnešti, nerizikuodama gauti pylos iš Briuselio (o tiksliau iš Berlyno).
Ir kas gi galų gale?
Kai kas mano, kad karo su Rusija atveju Vilniui reikalinga Lenkijos karinė parama. Tik Maskva nežino, kad ji privalo būtinai užupulti Baltijos valstybes. Taigi, minus vienas argumentas.
Be to, be dujų vamzdyno tarp šalių Lietuva taip pat gali išgyventi, nes turi SGD terminalą Klaipėdoje. Elektrinis tiltas — geras dalykas, tačiau apmokėti šalies išėjimą iš BRELL sistemos, Lietuvos manymu, privalo Europos Sąjunga, kuri ją išmainė į Lenkiją.
Kalbant apie JAV, mažai tikėtina, kad amerikiečiai ieškos Varšuvoje sąjungininkų — jų įtaka Europoje silpnėja ir dabar valstijoms visai nesvarbios tokios smulkmenos. Kaitaip sakant, ir čia Lietuva galėtų išvengti Vašingtono priekaištų.
Ir galiausiai, apie didžiausią skausmą. Nenuginčysi, kad Vilniuje Duda stengėsi elgtis korektiškai — kalbėjo apie vietinių lenkų lojalumą Lietuvai. Tačiau, komentuodamas dviejų šalių santykius, pabrėžė: "Politikos ir saugumo srityse jie yra geri, bet mes dar turime išspręsti ginčytinus ir sudėtingus tautinių mažumų klausimus". Tai yra, jis negalėjo paaukoti tautiečių vardan geopolitinių interesų, kad ir kaip to norėtų Lietuva.
Šį kartą Grybauskaitė sugebėjo išgelbėti padėtį savo pasiūlymu atnaujinti tarpvalstybinės švietimo komisijos veiklą bei pridūrė, kad Lietuvos Seime yra daug įstatymų, kurie taip pat turėtų padėti spręsti šią problemą. Tik šie įstatymai jau padengti dulkėmis, o Duda anksčiau ar vėliau prisimins pažadą ir sugrįš prie šios temos, net turėdamas Lietuvos pažadą palaikyti Lenkiją ginče su ES.
Trumpai tariant, atvykęs į Lietuvą Lenkijos prezidentas, atrodo, pasiekė, ko norėjo, o štai pastarajai dar teks sužinoti, kaip į jos sprendimą palaikyti Varšuvą ir sudalyvauti „Bukarešto devyntuke", reaguos Briuselis ir Berlynas.
Kaip sakė vienos komedijos veikėjas: "Čia kaip pasiseks — galite pakilti, o galite ir nepakilti"…
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos nuomone
