Dėmesio centre buvo du esminiai klausimai: Lietuvos ― Rusijos santykiai (kas kaltas ir ką daryti) ir transatlantiniai nesutarimai (įskaitant galimą Europos ir Rusijos suartėjimą).
Aš nekalta
Lietuvos požiūris į santykius su Rusija nenustoja stebinti savo vienpusiškumu. Rusijos Federacija toli gražu nėra ideali šalis, ir kai kuriuos jos veiksmus tarptautinėje arenoje galima kritiškai vertinti. Tačiau Lietuvos sugebėjimas matyti krislą kito akyje ir nepastebėti rąsto savojoje, šiuo atveju, tiesiog stebina.
Kalbėdamas apie dialogą su Rusija, Linkevičius primygtinai reikalavo, kad jis būtų grindžiamas teisinės valstybės principu, abipuse pagarba, nuoseklumu ir motyvavimu. Tuo pačiu metu jis pabrėžė, kad Lietuva traktuoja Rusiją nešališkai ir nesukuria dirbtinių priežasčių, dėl kurių santykiai tampa sudėtingesni. O dabar — prie pavyzdžių.
Vilnius kaltina Rusiją dėl Krymo aneksijos ir agresijos Ukrainos rytuose. Tačiau apie revoliucinį Ukrainos valdžios pasikeitimo teisėtumą remiant Vakarams ir apie tai, kad "išlaisvinanti Ukrainos kariuomenė" puola ir žudo civilius gyventojus Donbase, ponas Linkevičius nutyli.
Tačiau jis lengvai kaltina Rusiją kišimusi į Amerikos rinkimus ir Skripalių apnuodijimą Didžiojoje Britanijoje. Kodėl gi jam nepagelbėjus prokurorui Robertui Miuleriui ir Didžiosios Britanijos teisėsaugos institucijoms su įrodymų baze, nes jie patys juk nesusitvarko.
Pasak ministro, Rusija žiauriai pažeidinėja tarptautinę teisę ir keistai elgiasi Sirijoje. Tuo pačiu metu karštai Lietuvos palaikoma Amerikos kariuomenė be jokio pagrindo bombarduoja šią šalį dėl mistinių cheminių išpuolių be SNO sankcijų.
Ir visa tai vadinama "nešališka" pozicija, kuri Rusijos vadovybei dėl tam tikrų priežasčių nepatinka. Tačiau tai netrukdo Lietuvai — ji turi su kuo kalbėtis Rusijoje.
Tiesa, šių partnerių, kurių dauguma Rusijoje beveik nebūna, dauguma "neprotingų" rusų arba nepažįsta, arba negali pakęsti. Bet tai nieko — svarbiausia, kad jie patinka Vilniui, nes jie savanaudiškais tikslais kalba tai, ką pastarasis nori išgirsti.
Ir štai žurnalistui kilo klausimas — jei Lietuva yra tokia teisinga, o Rusija tokia bloga, kodėl Angela Merkel vyksta į Maskvą ir neatsisako "Nord Stream-2"? Nežinodamas, ką atsakyti į šį klausimą, Linkevičius tik išreiškė viltį, kad Europos vadovai, susidomėję "Realpolitik", nepamirš savo vertybių.
Todėl peršasi išvada — jei pagrindinės ES sostinės kalbasi ir net bendradarbiauja su Rusija, nepaisydamos jos "nuodėmių", vadinasi, dialogas yra įmanomas, ir dėl Rusijos ― Lietuvos santykių pablogėjimo kalta, tikriausiai, ne tik Maskva.
Transatlantinė siena
Kai buvo paliesti Amerikos ir Europos santykiai, žurnalistas tikrąja to žodžio prasme prirėmė ministrą prie sienos, norėdamas sužinoti, ką gi Lietuva pasirinks lemtingu momentu. Linkevičius bandė išsisukti ir sakyti, kad viskas nėra taip blogai, kaip atrodo.
Tačiau, kai vienas iš aukščiausių ES lyderių pareiškia, kad su tokiais draugais kaip JAV ir priešų nereikia, apsimesti, kad nieko nevyksta, yra labai sunku.
Remiantis užsienio reikalų ministro atsakymais, akivaizdu, kad iš tikrųjų tarp sąjungininkų tvyro įtampa ir Lietuva baiminasi, kad ji augs. Linkevičius tiesiogiai pasakė, kad būtinybė griežtai pasirinkti tarp Amerikos ir Europos būtų blogiausias įvykių raidos scenarijus.
Todėl Vilnius, remiantis jo pareiškimais, iš tikrųjų veikia dviem kryptimis. Pirma, jis bando įtikinti ES partnerius, kad reikia atsižvelgti į JAV poziciją. Paprasčiau tariant, darykite kaip Amerika, kad mums nereikėtų rinktis.
Antra, darbas atliekamas pačiose JAV su tikslu įtikinti Vašingtoną, jog Lietuva daro viską, kas įmanoma ir neįmanoma, kad Europa elgtųsi taip, kaip reikia, bet tai šiuo metu yra labai sunku — todėl Vilnių reikia suprasti, atleisti ir toliau palaikyti saugumo srityje (juolab, kad įvykdytas įsakymas skirti 2% BVP gynybai).
Dalinai, Lietuva artėjančio NATO viršūnių susitikimo kontekste ir toliau tikisi, kad Amerika padės sukurti Baltijos regiono oro gynybos sistemą, o dabar pradėjo kalbėti dar ir apie sausumos kontingento prijungimą prie jūros. Kitaip tariant, pageidautina, kad regione nuolat būtų (ar keistųsi) ne tik sausumos pajėgos, bet ir NATO laivai, nes Rusija ėmė šeimininkauti Baltijos jūroje.
Apibendrinant galima teigti, kad Lietuva vis labiau susirūpinusi dėl tikrai didėjančio konflikto tarp JAV ir ES, dėl kurio Europa artėja prie Rusijos, o Lietuvos manevro laukas siaurėja kaip šagrenės oda. O čia dar, lyg tyčia, aptariamas Europos biudžetas, ir norisi gauti daugiau, bet už gražias akis niekas (ypač Briuselis) pinigų neduoda.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
