Didžiai susirūpinusi augančia įtampa tarp JAV ir Europos, ji pareiškė: "Tos įtampos rėmuose Baltijos šalys, Lietuva turi rasti savo vietą ir galbūt net būti ta grandimi, kuri mėgintų ieškoti santykių švelninimo ir įtampos mažinimo."
Įstabi mintis. Štai kad ir žodžiai "turime rasti savo vietą". Apie ką jie byloja? Apie dabartinį blaškymąsi, nerandant sau vietos. Šitaip, pati to, matyt, nenorėjusi, Grybauskaitė išduoda savo psichologinę būklę. O kai blaškomasi, daromos tolesnės klaidos.
"Nerandantis sau vietos" subjektas, kuris pagal apibrėžimą nebūna stabilus, staiga užsigeidžia kažkokiu stebuklingu būdu pavirsti stabilizuojančia "grandimi", kuri "švelnintų ir mažintų įtampą". Tai jau naujas žodis tarptautinių santykių teorijoje ir praktikoje.
Atrodo, kad Grybauskaitė pamažu ima suvokti visą tarptautinės padėties tragikomediją, prie kurios atsiradimo ji irgi prisidėjo. Neseniai prezidentė netiesiogiai prisipažino suvokusi Lietuvos vidaus situacijos bėdas, kai savo metiniame pranešime iš aršios politinių partijų kritikės staiga virto jas palaikančia globėja. Nes pamatė anarchistinę prarają, atsiverianačią, sunykus toms jos murkdytoms partijoms.
Dvi kadencijas, metodiškai, kone sistemingai kalusi pleištus tarptautinėje arenoje kur tik įmanoma, dabar, jau beveik palikdama savo postą, prezidentė pagaliau suprato, kad reikia balzamo prakirstoms žaizdoms. Gerai, kad suprato. Tačiau negirdėdami atgailos pirmiausia iš pačios Grybauskaitės lūpų, neturime pakankamo pagrindo pasitikėti šiais naujais jos manevrais.
Prezidentė jau "sėkmingai" patarpininkavo, pabuvo "švelninančia grandimi" tarp Europos Sąjungos, Ukrainos ir Rusijos, kai 2013 metų lapkritį Vilniuje išsukinėjo rankas Ukrainos prezidentui Viktorui Janukovičiui, kad jis pasirašytų sutartį su ES, kuri būtų apsunkinusi ekonominius bei politinius Ukrainos santykius su Rusija. Tas rankų išsukinėjimas įkvėpė protestuojančius Maidane studentus, už kurių nugarų ciniškai savo valandos laukė elementarūs nacistai-perversmininkai. Vilniaus viršūnių susitikimo dvasia įkvėpė juos veikti.
Grybauskaitė ypač pasižymėjo, "tarpininkaudama" tarp Vakarų ir Rusijos. Ko gero, nerasime kito valstybės vadovo Europoje, kuris būtų tyčia padaręs tiek žalos Vakarų ir Rusijos santykiams, kiek jos padarė Lietuvos prezidentė. (Na, nebent prezidentas-perversmininkas Petro Porošenko.)
Siekdama pigaus populiarumo Lietuvoje, medžiodama "patriotinių" rinkėjų balsus, Grybauskaitė tyčia kūrė Rusijos kaip priešo įvaizdį Lietuvoje ir užsienyje, degindama tiltus su Rusija, kol netapo ten tikra persona non grata. Problema tik ta, kad destruktorius kurioje nors vienoje srityje negali staiga virsti konstruktyviu veikėju kitoje. Griauti — tai ne statyti.
Kas įprato griauti, tas nemoka statyti. Prezidentei nepakako išminties suprasti, kad savo karingais pasisakymais ir ginklavimosi manija gadindama Europos ir Rusijos santykius, ji ruošia dirvą tai problemai, kuri paminėta aukščiau, o būtent skilimui pačių Vakarų viduje. Konfliktui tarp Europos ir JAV.
Mat Europa matomais ir nematomais saitas yra itin susijusi su Rusija, pirmiausia ekonomiškai, apie tai byloja šimtus milijardų eurų siekiančios prekybos apimtys. Dar svarbesnis yra saugumo aspektas. Istorija primygtinai rodo, kad Europos ir Rusijos saugumas yra vienas ir tas pats, o bet koks stambesnis karinis konfliktas šiame regione turėtų tragiškas pasekmes abiem pusėms.
Todėl dabar Europa pasiekė jau tą įtampos su Rusija ribą, kurios jai jau nebeapsimoka peržengti. Galbūt Amerikai ir apsimoka, bet tik ne Europai. Ir tai jau kaitina aistras Europos — JAV santykiuose. Be to, Amerika turi savų interesų, nesutampančių su Europos. Dabar ji gins savo pramonę, savo rinką, spręs savo aštrėjančias rasines ir socialines problemas. Europa gi turi savų problemų. Ir bendrą sieną su Rusija…
Grybauskaitei dabar jau vėlu apsimetinėti diplomate. Tokios "diplomatės" paslaugų niekam nereikia. Užtat kaimyninės Suomijos reikia. Tai neutrali, nekaringa šalis, kuri niekam nekenkia, nieko negąsdina ir nekiršina. Todėl visi pasiruošę naudotis jos kaip tarpininkės paslaugomis. Netrukus Helsinkyje rankas vienas kitam spaus ir išeičių iš globalios aklavietės ieškos Donaldas Trampas ir Vladimiras Putinas. Ir apie mūsų regioną jie irgi kalbės bei tarsis. Bet tarsis Helsinkyje, o ne Vilniuje, Rygoje ar Taline. Tokie "tarpininkai" mažai kam patrauklūs.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
