Maskvos Majakovskio teatro vadovo Mindaugo Karbauskio spektaklis "Išvarymas" pagal Lietuvos dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę tapo sensacija Maskvos teatro gyvenime. Svaiginamos sėkmės spektaklis susilaukė ne tik dramaturgo ir režisieriaus, bet ir Viačeslavo Kovaliovo, atlikusio Beno Ivanovo vaidmenį, dėka.
Spektaklio siužetas suprantamas kiekvienam Lietuvos ir Baltijos valstybių gyventojui — ieškoti geresnio gyvenimo grupė nepažįstamų jaunų žmonių keliauja į Londoną, kur patenka į sukčių rankas. Svetimoje šalyje niekas nesidžiaugia juodadarbiais iš Rytų Europos, ir kiekvienas iš herojų, atsispyręs nuo dugno, bando išgyventi, kaip tik gali.
Žiūrėdamas spektaklį, negalėjau atsikratyti minties, kad viskas, kas vyksta scenoje, yra tiesiogiai susiję su mano šeima ir draugais iš Latvijos. Ir mano būrio vadas iš pirmojo Latvijos kariuomenės šaukimo Genadijus Jaronis prieš kelerius metus lygiai taip pat atsidūrė Londono dugne ir buvo nužudytas – lygiai taip pat, kaip vos nepražuvo pagrindinis pjesės veikėjas.
Spektaklis pataikė į jautrią vietą, ir beveik neabejoju, kad Viačeslavas Kovaliovas vaidina tai, kas jam gerai pažįstama, kad pats jis kilęs iš Lietuvos. Tačiau aktorius ne tik gimęs ne Lietuvoje, jis ten niekada nėra buvęs. Tiesiog dirbdamas su vaidmeniu jis labai įsigilino į medžiagą.
"Per pasirengimą aš perskaičiau viską apie tai, kas buvo parašyta pjesėje – apie Čingischaną, Fredį Merkurį, anglus, Londono emigrantus ir teroro išpuolius, ir, žinoma, apie Lietuvą. Net Nyčės "Zaratustrą" beveik įveikiau. Savo laiku, kai gavau Ichariovo vaidmenį Gogolio pjesėje "Lošėjai", aš perskaičiau beveik viską, ką jis yra sukūręs. Man net kilo mintis, kad Ichariovas — tai Chlestakovas, kuris nepasiekė Sankt Peterburgo. Apskritai, aš pažįstu visą pasaulį savo profesijos dėka. Be to, padeda smalsumas", — sako Kovaliovas.
Aktorius pradėjo nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos: išstudijavo Žalgirio mūšį, kuriame lietuviai, lenkai ir mongolai nugalėjo Kryžiuočių ordiną. Daug skaitė apie Vilnių, kunigaikštį Gediminą, peržiūrėjo daugybę laidų apie Lietuvą. Dalinai "Pokyčių troškimą su Michailu Kožuchovu": apie Užupio nepriklausomą respubliką, jos Konstituciją, kurioje teigiama, kad žmogus turi teisę rūpintis kate, o katė neprivalo mylėti savo šeimininko, arba kad asmuo turi teisę gyventi prie upės, ir Vilnios upė turi teisę tekėti šalia žmogaus. Apie Kuršių neriją, Kryžių kalną ir buvusį medžiotoją, kuris supranta vilkų kalbą, Petrą Dabrišių, kuris miške įrengė psichikos sveikatos centrą.
"Dabrišius miške įkūrė tikrą zoologijos sodą — išvaryti iš Rusijos cirko lokys Timofejus, išmesta beždžionė, vilkė, kurią Petras priglaudė visai mažytę ir užaugino, kiaunės, kurias ką tik gimusias drevėje rado medkirčiai… Be to, jis miške turi vilkų zoną, kurioje rengia savo terapijos seansus. Jis nakčiai žmones įkuria trobelėje, aplink kurią visą naktį vaikšto stūgaujantys vilkai".
"Aš naktį be šautuvo neičiau ten už jokius pinigus", — pasakojo Dabrišius Kožuchovui. — "Savisaugos instinktas puikiai veikia. Jei turi kreditų banke, paliko žmona, ar dar kas nors atsitiko, ryte viskas atrodo taip nereikšminga, džiaugiesi, kad esi gyvas", — sakė Kovaliovas, meistriškai kopijuodamas lietuvišką akcentą.
"Jums puikiai sekasi", — pastebiu aš. Ir išgirstu kitą labai pažįstamą intonaciją. "Taip, tai Rimas Tuminas. Aš daug kur jį pamėgdžioju", — patvirtina mano spėliones Viačeslavas Kovaliovas, kopijuodamas ne tik akcentą, bet ir manieras. Aktorius mielai papasakoja, kad būtent jis padėjo jam suprasti lietuvišką mentalitetą: "Jie yra kaimiečiai. Ir man tai yra labai artima — aš taip pat beveik iš kaimo. Užaugau Akademijos miestelyje, netoli Novosibirsko. Tai uždara teritorija, kur visi pažįsta vieni kitus. Miestelį galima apeiti akimirksniu — keturiasdešimt minučių į vieną pusę, keturiasdešimt — į kitą… O dar man labai patinka Vasilijus Makarovičius Šukšinas. Mano pirmasis dramos vaidmuo per Novosibirsko teatro mokyklos egzaminą, sukurtas Šukšino pasakojimų motyvais. O koks Šukšino mentalitetas? Mano žemė, mano tvora, mano namai… Jo kruopštumas labai panašus į lietuvių charakterį. Mano irgi", — aiškina aktorius savo panašumą su Beno įvaizdžiu.
Viačeslavui Kovaliovui ir pačiam, kaip ir jo herojui Benui, teko gyventi gatvėje. Klajonės buvo trumpalaikės, tačiau jis vis dar prisimena, kaip stotyje sušalusiomis rankomis prisidegdavo cigaretę ir suko galvą, kur miegos naktį.
"2007 metais dėl įvairių priežasčių aš likau be būsto ir gyvenau, kaip tik galėjau – nakvodavau tai pas draugus, tai teatre. Vėliau išsinuomojau šešių kvadratinių metrų kambarį dviejų kambarių bute, netoli metro stoties "Riazanės prospektas", ir gyvenau ten šeimininkės ir jos vyro pakistaniečio kaimynystėje. Ir štai spektaklyje aš taip pat benamis, ir susipažįstu su pakistaniečiu – gyvenime nėra atsitiktinumų", — sako aktorius.
Ir prisimena, kaip vaikystėje motina pasakojo palyginimą apie dvi varles, kurios pateko į pieną. Viena pasidavė ir nuskendo, o antroji tol plakė kojytėmis, kol pienas virto sviestu.
"Visada yra išeitis, svarbiausia – nenuleisti rankų", — sako aktorius apie save ir savo herojų.
Tarp daugelio Viačeslavo Kovaliovo apdovanojimų, gautų už pagrindinį vaidmenį pjesėje "Išvarymas", pagrindinis — nacionalinė teatro premija "Auksinė kaukė" nominacijoje "Geriausias vyriškas dramos vaidmuo".
"Kai įteikdamas premiją festivalio prezidentas ištarė mano pavardę, pirma mintis, kuri šovė į galvą: "Negali būti!" Rusijos nacionalinė premija, 15 pretendentų iš visos šalies — dar niekada nebuvo tiek daug, ir mano pavardė… Vadinasi, viskas, mano vardas įrašytas į Rusijos teatro istoriją. Ir toks pasididžiavimas visais, kas kūrė šį spektaklį!" — su jauduliu prisimena Kovaliovas.
Dabar pats laikas aktoriui aplankyti Lietuvą, kad ją pažintų ne iš vaizdo įrašų ir publikacijų, bet asmeniškai.
"Mes su žmona Maša labai norime aplankyti Lietuvą. Pamatyti Vilniuje spektaklį pagal tą pačią Mariaus Ivaškevičiaus pjesę, pasivaikščioti po miestą, kurio gatveles įsigilinęs į pjesę aš žinau mintinai, pagaliau paragauti garsiųjų cepelinų. Kartą mes jau buvome susiruošę skristi porai dienų, bet planai pasikeitė, o šalyje norisi pabūti ilgiau, ją pažinti. Ir gal būt net išmokti "išgirsti, kaip auga žolė". Taip kalbėjo apie lietuvius nuostabus režisierius Piotras Fomenko, Mindaugo Karbauskio mokytojas: "Jis tikrai žinojo, apie ką kalba", — užbaigė mintį Viačeslavas Kovaliovas.
