Rusijos parlamentarai, skirti "atakoms atremti", tingiai atsakė baltams ir grįžo prie savo darbų, rašo "RIA Novosti" apžvalgininkas Viktoras Marachovskis.
Kadangi panašūs painūs dialogai nieko naujo neprideda prie frazės "mirusio asilo ausys", kurią ištarė Vladimiras Putinas prieš daugiau nei trylika metų, mes pakalbėsime apie ką kita.
Konkrečiai apie tai, kam Baltijos tigrams apskritai reikia šio klounų ritualo?
Pirmas ir banalus atsakymas yra tiesiog ant delno. Latvijoje spalio 6 dieną įvyks Parlamento rinkimai ir teisingumo ministras, kuris pasirašė šį pareiškimą, atstovauja vietiniams etnonacionalistams. Estijoje rinkimai šiek tiek vėliau, kovo mėnesį. Ir teisingumo ministras, kuris pasirašė šį pareiškimą, atstovauja vietiniams etnonacionalistams.
Toliau kyla klausimas. Kodėl absurdas, susijęs su kompensacijos reikalavimu, užuot sumažinęs šio cirko atlikėjų reitingus, juos didina?
Ogi čia štai kame šuo pakastas. Mums dėl akivaizdžių priežasčių sunku įsivaizduoti, kokioje informacinėje erdvėje gyvena šių respublikų piliečiai. Ir ši erdvė yra tam tikra prasme pamokanti ir mums.
Viena vertus, joje Rusija užima milžinišką vietą — tai šalis, kelianti grėsmę, apsiginklavusi iki dantų ir besisvaidanti raketomis. "Jų Rusija" nuoširdžiai trokšta juos okupuoti (net nekyla klausimas, kam Rusijai, kuri turi savų problemų krūvą, vilkti paskui save dar kelis senyvo amžiaus priešiškai nusiteikusius valstybės subjektus be gamtos ir žmogiškųjų išteklių).
Kita vertus, ta pati "jų Rusija" stovi ties žlugimo riba. Joje didžiulė korupcija, ji turi tarptautinių konfliktų, ją smaugia ir tuoj tuoj uždusins amerikiečių sankcijos. Bet kurią akimirką ji, kaip šiaudų kupeta ant molinių kojų, gali sugriūti. Tiesą sakant, ji jau griūva, žiūrėkit, juk tai taip akivaizdu. Antraštės "Putino Rusijos pabaigos pradžia" šmėžuoja vietos žiniasklaidos puslapiuose kaip laikrodžio rodyklės. Radę prieglobstį Baltijos šalyse puolusio Rusijos elito atstovai džiaugsmingai tai patvirtina pagal pirmąjį švilpuko signalą.
O žlugusi Rusija — iš karto iš grėsmės pavirsta resursu. Ir sudalyvauti jos padalijime, pasisavinime ne tik įmanoma, bet būtina.
Ką dar turėčiau pabrėžti. Iš grynai praktinio požiūrio Baltijos šalys neturi perspektyvos "dideliam proveržiui" — neturi "apskritai".
Bet kokiam "dideliam proveržiui" reikia didelių finansinių išteklių, įspūdingo žmogiškojo kapitalo ar galingo techninio potencialo, o geriausia – turėti visa tai kartu.
Bet nieko panašaus baltai neturi ir neaišku, ar kada nors turės. Nepaisant legendų apie Estijos aukštąsias technologijas (iš tikrųjų jos tiek pat estiškos, kiek "Apple" — airiškas) ir Lietuvos žemės ūkio didžiąją galią. Techninių ir kitų poreikių formavimų lygį lemia pramonės lygis, kuris šiose šalyse lygus nuliui. Be to, visose šiose šalyse besitęsianti demografinė problema, kurią sukelia gyventojų senėjimas, vis didėja.
Tai yra neišspręsta ne tik dėl to, kad užsieniečių importas prieštarauja ksenofobinėms vietos valdžios nuostatoms. Net jei padarysime prielaidą, kad ksenofobinės partijos pasitrauks ir į valdžią ateis kokie nors eurosocialistai, baltams, tiesiog dėl jų darbo užmokesčio lygio, nepavyks prisivilioti jokių kvalifikuotų specialistų iš užsienio. Vienintelis dalykas, į kurį jie gali dėti vilčių, tai nelegalūs imigrantai, kuriuos kaip nereikalingą naštą numes jiems "senoji ES". Tačiau tokių nelegalų jiems irgi nereikia.
Todėl Rusija — pikta, kurios negaila, turtinga ir tuo pačiu metu trapi, tuoj tuoj žlugsianti — didžiajai Baltijos šalių daliai tarnauja kaip savotiška "kripta". Tai yra, kai kam reikia pasipriešinti, o į kai ką reikia ir protingai investuoti, kas, jei pasiseks? Dešimtys milijonų visame pasaulyje vis dar tyliai laukia, kad vėl pasikartos "2017/2018 metų žiemos bumas" ir jie pagaliau taps turtingi.
Galų gale, jei Rusija žlugtų, apskaičiuotą kompensaciją už okupaciją būtų galima rimtai pateikti. Ir tai taps Didžiuoju šuoliu, kuris katapultuos beviltiškai atsilikusias Europos šalis į klestėjimo avangardą. Ir kiekvienas turės mažiausiai po tris rusus-vergus ir visa kita.
…O dabar – pats svarbiausias ir pamokantis dalykas.
Esmė ta, kad ši svajonė yra ne tik lėtapėdžių Šiaurės blondinų iš buvusių sovietų kurortų Didžioji svajonė.
Pačioje Rusijoje — jau nekalbant apie vadinamuosius politinius emigrantus — daugybė tūkstančių žmonių išpažįsta tą pačią ideologiją. Ne visada sąmoningai. Įspūdinga, nors ir suskaidyta piliečių armija, kuri laiko save vagių represinio režimo opozicija, iš tikrųjų yra svajotojai apie pakartotiną privatizaciją. Ir jie mato savo istorinę galimybę, kad šis režimas grius ir bus įmanoma atlikus nuodugnią režimo ir jos tarnautojų liustraciją, užimti jų kambarius, apsigyventi jų butuose ir vietoj jų ateiti vyrų vaidmenyje pas jų ilgakojes dukteris. Vieni paaiškina šią slaptą svajonę socialinio teisingumo troškuliu, kiti — istorinio teisingumo troškimu, tačiau esmė ta pati.
Ir, beje, šie mūsų "vidiniai baltai" neturi pasiteisinimų, kuriuos turi tikrieji baltai. Bent jau anie iš tikrųjų nebeturi jokių kitų vilčių, išskyrus Rusijos žlugimą.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
