Visi, turbūt, jau priprato ir susitaikė su mintimi, kad Lietuva yra arši Rusijos kritikė ir nesistengia gerinti dvišalių santykių, manydama, jog pirmą žingsnį turi žengti Maskva. Tačiau, jeigu bent akimirkai pagalvotume, kad valstybės yra artimos partnerės, aiškėja, kad ši partnerystė galėtų duoti Lietuvos ekonomikai labai daug.
Pigi ir pelninga energetika
Pirma, Vilnius nusprendė, kad "Gazprom" yra blogis, ir valstybei reikia energetinės nepriklausomybės. Rezultatas — nerentabilus suskystintų gamtinių dujų terminalas, iš kurio nei vietinis verslas, nei kaimynai nenori pirkti produkcijos, o jo išlaikymo kaštai yra sunki ilgalaikė našta šalies ekonomikai. Tačiau įdomu tai, kad iš minėto nekenčiamo "Gazpromo" Lietuva vis dar perka daug dujų.
Taip, ankstesnės bendradarbiavimo su juo salygos galėjo būti nuostolingos šalies vartotojams. Tačiau (a) Lietuva pati su jomis sutiko, o vėliau (b) niekas netrukdė ir net dabar netrukdo pasiekti naują — abipusiškai naudingą — susitarimą. O jeigu valstybių santykiai būtų draugiški, padaryti tai būtų dar lengviau.
Antra, prisiminkime naftos perdirbimo gamyklos "Mažeikių nafta" pardavimo istoriją. Veikiama buvo su nuostata — "neprileisime Ivano prie vamzdžio". Prileidome amerikiečius, kurie ciniškai pasinaudojo Lietuva ir pardavė gamyklą. Su lenkais irgi ne viskas vyksta sklandžiai. Tuo tarpu Rusija (pavyzdžiui, "Lukoil") draugiškų santykių atveju pasiūlytų ir gerą kainą, ir stabilų naftos tiekimą, ir investicijas į verslo plėtrą (jau nekalbant apie didelius mokesčius į biudžetą ir mažesnes kuro kainas Lietuvoje).
Trečiau prezidentė Dalia Grybauskaitė sakė, kad Vladimiras Putinas siūlė jai dalyvauti atominės elektrinės (AE) Kaliningrado srityje statybose. Ne — mes patys. Rezultatas — sėkmingai žlugęs Visagino AE projektas. Taip, Kaliningrado srityje AE irgi neatsirado, bet ji greitai bus pastatyta Baltarusijoje. Pastarajame projekte, kurį realizuoja ta pati Rusija, Lietuvai irgi būtų prasminga sudalyvauti. Tačiau mums pigios elektros ir ilgalaikio pelno nereikia. Mums svarbiausia ištrūkti iš BRELL.
Daugiau naujienų apie Astravo AE statybas >>
Trumpai tariant, pigesnė energetika yra reikšminga paspirtis bet kurios šalies ekonomikai. Jeigu Lietuva draugautų su Rusija, ji galėtų turėti pigesnes dujas, naftą ir elektrą. Jeigu draugautų…
O jeigu be sankcijų?
Energetika svarbi, bet tai toli gražu ne vienintelė sritis, kurioje bendradarbiavimas su Maskva neštų Vilniui apčiuopiamą naudą.
Pirma, šiandien Lietuva yra tarp šalių, kurios labiausiai nukentėjo nuo sankcijų karo tarp Rusijos ir ES. Tai gal tegul sankcijas įveda ir gauna jas atgal tie, kurie turi nereikalingų pinigų? Lietuva tokių neturi, todėl jos gyventojai masiškai važiuoja ieškoti jų Europoje. Be abejo, atšaukti sankcijas dabar sunku, bet jeigu pradėtume stengtis tai pasiekti kartu su sąjungininkais (o norinčiųjų Europoje vis daugiau) šiandien, rytoj galėtume būti tarp tų, kuriems bus leista grįžti į Rusijos rinką palankesnėmis sąlygomis.
O tai nauda ne tik, pavyzdžiui, žemės ūkio produktų gamintojams, bet ir Lietuvos transporto sektoriui, kuris yra vienas iš šalies ekonomikos ramsčių. Be to, reikia suprasti, kad geri santykiai su Rusija — vartai ir į visą Eurazijos ekonominę sąjungą.
Antra, geografinės padėties dėka Lietuva turi didelį tranzitinį potencialą, ir svarbų vaidmenį šiame kontekste atlieka Klaipėdos uostas. Taip, šiandien jis tvarkosi neblogai, bet didesnės rusiško tranzito apimtys jam tikrai nepakenktų. Tiesa, šiandien Rusija vysto savo uostus, bet, jeigu su ja draugiškai pasikalbėtume, galima būtų nukreipti dalį jos krovinių per Klaipėdą, o tai leistų uždirbti ir "Lietuvos geležinkeliams". Juk buvo kalbama kadaise apie uostinį 2K projektą (Klaipėda-Kaliningradas), bet kalbos taip ir liko kalbomis…
Pagaliau, draugystė su Rusija — potencialios investicijos į daugybę kitų sričių, platesnis mokslinis bendradarbiavimas, didesnis turistų srautas ir taip toliau. Kitaip tariant, kitoks požiūris į Maskvą galėtų garantuoti Lietuvai ne didelį, o didžiulį pelną. Tad kas trukdo?
Kai tyla lygi auksui
Yra keli argumentai, kuriais grindžiamas Lietuvos priešiškumas Rusijai.
Pirmas — vertybinis: mes principų už dujas neparduodame. Gerai, o vokiečiai sutarė su Rusija dėl "Šiaurės srauto" dujotiekio. Reiškia, jie parduoda? O gal tik mąsto racionaliai? Kitaip sakant, reikia kaip ir visi kiti rūpintis savimi (savo gyventojais), o ne politiškai išsidirbinėti.
Antras argumentas, jeigu Rusiją įsileistume į Lietuvą, ji kontroliuotų mūsų politiką, ir taip prarastume nepriklausomybę. O dabar mes nepriklausomi, ar vis dėlto ką daryti nurodinėja Vašingtonas ir Briuselis? Bet kalba net ne apie tai. Jeigu tu esi draugas, partneris su tavimi kalbėsis, ieškodamas abipusiškai naudingo sprendimo, o paveikti (kontroliuoti) paprastai siekiama oponentus. Be to, su Rusija paprasčiausiai reikia mokėti derėtis, kad ji negautų visko, ko nori, o ne tiesiog teigti, kad tai imperialistinė valstybė.
Kartą buvęs Prancūzijos prezidentas Žakas Širakas pasakė Baltijos šalims, kad jos, paremdamos JAV karą Irake, praleido progą patylėti. Šiandien niekas nereikalauja iš Lietuvos, kad ji rytoj pripažintų Krymą Rusijos dalimi ar išstotų iš NATO bei ES ir taptų Eurazijos ekonominės sąjungos nare. Reikia tik elgtis konstruktyviau: tartis su Maskva dėl Baltijos regiono demilitarizacijos, o ne siekti paversti jį viena didele karine baze; remti ne korumpuotą ir nacionalistinį Kijevo režimą, o Minsko susitarimų vykdymą; prašyti konkrečių įrodymų "Boeing'o" numušimo Donbase ir Skripalių apnuodijimo atvejais, o ne iš karto kaltinti Rusiją, ir taip toliau.
Kartu būtina pirmiausia galvoti apie savo piliečių, o ne apie dėdės iš Amerikos ar Europos interesus. Tuomet galima bus rašyti ne apie tai, ką Lietuva prarado ir praranda, o apie tai, ką ji dar galėtų gauti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
