Paprastam rinkėjui ir Lietuvos piliečiui dabar viskas atrodo gerai. Eilinis visuomenės informavimo tyrimas, kurį užsakė konservatorius palaikantis portalas "Delfi", parodė, kad konservatoriai užtikrintai užima pirmąją vietą pagal populiarumą ir yra politinių lenktynių lyderiai. Konservatoriais pasitiki 19,2% rinkėjų. Toliau, atsilikdami tik vienu procentu balsų (18,3%), yra valdančioji Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga. O toliau ― septynių partijų politinis pelotonas, kuris rodo panašius rezultatus ― nuo 4 iki 7 procentų populiarumo tarp rinkėjų.
Būtent šios devynios komandos 2019 metų pavasarį dalinsis tarpusavyje merų, vietinių tarybų vadovų kėdes, 11 Europos Parlamento mandatų ir pagrindinį, Lietuvos prezidento, postą .
Kažkas panašaus vyko prieš dvejus metus Seimo rinkimuose. Kaip prisimename, konservatoriai laimėjo pirmąjį rinkimų etapą minimaliu balsų skaičiumi, aplenkę "valstiečius" vienu mandatu. Jaunasis dešiniųjų lyderis, Vytauto Landsbergio karūnuotas anūkas jau matavosi premjero fraką ir netgi paskelbė kai kuriuos savo būsimų ministrų vardus. Tačiau po dviejų savaičių, antrajame rinkimų etape rajonuose, lietuviai parodė pagrindiniams šalies patriotams didžiulę špygą.
Projektas "Anūkas" žlugo
Pirmieji nesutarimai tarp konservatorių prasidėjo 2014 metais, kai Dėdulė-senelis (mažybinė Vytauto Landsbergio pravardė — "Sputnik"), partijos nariams padaręs spaudimą, perdavė Europos Parlamento mandatą savo anūkui Gabrieliui. O vėliau jis pastatė savo jaunąjį palikuonį prie TS-LKD partijos vairo.
Konservatorių senbuviai, sukandę dantis, tylėjo, nes nenorėjo "išnešti šiukšlių iš namų". Jie rėmėsi didžiule savo patriarcho politine patirtimi ir toliaregiškumu.
Tačiau, kaip parodė gyvenimas, anūkas pasirodė per silpnas tokiam atsakingam vaidmeniui. Jis neturėjo didžio politiko charizmos ir gudrumo kaip senelis. To pasekmė — triuškinamas pralaimėjimas 2016 metų Seimo rinkimuose.
Ušackas ― ledlaužis
Ir štai naujas išbandymas. Vienas gerbiamiausių TS-LKD senbuvių, Vygaudas Ušackas, vis dėlto nusprendė "išnešti šiukšles" į viešumą. Jis atvirai pareiškė, kad dabartinė partijos vadovybė pažeidžia visas demokratines normas ir bolševikiniu būdu užkulisiuose sprendžia, kas galės kandiduoti į Lietuvos prezidentus nuo TS-LKD. Ušackas padarė garsų pareiškimą, remdamasis tuo, kad konservatorių vadovybė ketina surengti atvirus pirminius rinkimus (balsuoti), neatsižvelgdama į užsienio lietuvių ir partijos narių nuomonę iš provincijos.
Kaip žinote, balsavimas turėtų vykti lapkričio 3-4 dienomis, rinkėjų registracija vyks iki spalio 25 dienos. Partijos vadovybė jau paskelbė savo favoritę — kandidatę į prezidentus, buvusią finansų ministrę Ingridą Šimonytę. Tuo tarpu sportiškam Ušackui buvo leista suprasti, kad jo galimybės yra ribotos.
Pats buvęs ES ambasadorius Rusijoje mano, kad balsavimą reikėtu paskelbti mėnesiu vėliau, ne anksčiau kaip gruodžio mėnesį. Be to, būtina apimti kuo daugiau rinkėjų ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš šalies gilumos. Pasak Ušacko, ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas užsienio lietuvių nuomonei — JAV ir Didžiosios Britanijos.
Iš visų kandidatų į prezidentus Lietuvoje, kurie jau paskelbė apie savo kandidatūrą, Vygaudo Ušacko kandidatūra atrodo realiausia. Jo didžiulė patirtis Europos ir pasaulio politikoje leis jam, jei jis bus išrinktas prezidentu, greitai užmegzti ryšius su svarbiausiais politikais.
Vienintelis jo trūkumas ― tai nesugebėjimas nuolaidžiauti ir kvailai vykdyti konservatorių politinės vadovybės, Vytauto Landsbergio ir dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymus. Už tai Ušackas jau sumokėjo vieną kartą, kai 2010 metais buvo pašalintas iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro posto dėl prezidentės Grybauskaitės "nepasitikėjimo". Nuo tada aštuonerius metus Užsienio reikalų ministerijai vadovauja ištikimas Dalios Grybauskaitės pažas Linas Linkevičius.
Ir štai atsirado šansas Vygaudui Ušackui pačiam stoti už visos Lietuvos užsienio politikos vairo, perkelti nuo isteriškos rusofobijos prie tvirto valstybės interesų ES ir NATO gynimo.
Tik kyla klausimas, ar konservatoriai suteiks jam tokią galimybę? Ar Ušackas skubiai turės ieškoti kitos politinės jėgos, kuri iškels jo kandidatūrą į prezidentus būsimuose rinkimuose?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
