Iš Žygimanto Pavilionio, buvusio Lietuvos ambasadoriaus Vašingtone, naujausių pasisakymų žiniasklaidoje ima aiškėti, kad už blizgančių diplomatinių, protokolinių kulisų jis nuo 2009 metų kariavo nematomą partizaninį karą prieš savo kolegą, irgi diplomatą ir irgi konservatorių Vygaudą Ušacką.
Kodėl? Kadangi Ušackas atstovavo (ir vis dar atstovauja, nors jau ne taip aktyviai) pragmatiniam požiūriui į Rusiją. Tuo tarpu Pavilionis — patriotiniam fundamentalizmui. Ušackas kvietė dialogui su Rusija, o Pavilionis jau iškasė visus įmanomus karo kirvius. (Tai jis prieš kelerius metus be jokių įrodymų ėmė šaukti, kad jau tuoj, ryt-poryt rusų kariai, iššokę iš baltarusiškų girių, okupuos mūsų sostinę…)
Šių ponų karas vyko pogrindyje iki tol, kol abu jie pareiškė apie siekį pelnyti konservatorių partijos paramą artėjančiuose prezidento rinkimuose. Nuo tada Pavilionis jau viešai suleido savo aštrias kritikos iltis į Ušacko reputaciją. Jis ėmė atviru tekstu skelbti, kad Ušackas yra Kremliui labai naudingas, prorusiškas kandidatas, suprask, kone agentas.
Kai Ušacko reputacija, ypač dešiniųjų akyse, dėl to ėmė bliūkšti, neapsikentęs jis aną savaitę pagaliau apskundė buvusį kolegą konservatorių etikos sargams. Tada Pavilionis iš po skverno ėmė traukti ištisą "Ušacko dosjė". Pasirodo, anot Pavilionio, "klastingasis" Ušackas jau dešimt metų rezga suartėjimo su Rusija planą.
Kokios tad, pasak Pavilionio, yra konkrečios Ušacko nuodėmės, nukrypstant nuo patriotinių dogmų? Esą dar 2009 metais Ušackas paruošė rašytinius pasiūlymus, kaip nuo "landsbergizmo" pereiti prie modernios, pragmatinės politikos Rusijos bei Baltarusijos atžvilgiu ir baigti flirtą su opozicionieriais šiose šalyse, o taip pat su opozicija Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje. Pavilionis archyvuose atkapstė ir šią iškalbingą Ušacko citatą iš jo interviu portalui lrytas.lt: "Demokratiją galima eksportuoti tik į tas rinkas, kurios tam pribrendusios. Nei Ukraina, nei Baltarusija tam nėra pribrendusios".
Pavilionis kaltina Ušacką dar dviem "nusikaltimais". Esą pastarasis apsuko galvą tada ką tik išrinktai prezidentei Daliai Grybauskaitei ir įtikino ją pasikviesti į Vilnių "diktatorių" Aleksandrą Lukašenko, kuris susitikimo metu stačiai iš jos išsityčiojo. (Pavilionis nepaaiškino, kaip).
Susitikimą su tuometiniu Rusijos premjeru Vladimiru Putinu irgi surežisavęs Ušackas, ir tas susitikimas taipogi nepavyko, nes Putinas neva spaudęs Grybauskaitę daryti stambias nuolaidas energetikos srityje. Negano to, Pavilionis ilgai stebėjo, kokius artimus ryšius mezga Ušackas su Lietuvos verslo magnatais, kurie suinteresuoti gerais santykiais su Rytais.
Konkrečiai — su amžiną atilsį Bronislavu Lubiu, Gediminu Žiemeliu ir Viktoru Uspaskichu, kuris (o siaube!) dar 2004 metais siūlęs Ušacką skirti užsienio reikalų ministru. Tačiau Pavilionis, be abejo, nesnaudė ir budriai saugojo Tėvynę nuo priešo klastos.
Greičiausiai ne be jo paskatinimo ir informacinės pagalbos 2009 metų rugsėjį keli seimūnai konservatoriai (Audronius Ažubalis, Emanuelis Zingeris ir Vilija Aleknaitė-Abramikienė) suraitė skundą dėl "išdavikiško" Ušacko elgesio tuometiniam premjerui ir konservatorių lyderiui Andriui Kubiliui.
Netrukus po to Ušackui teko palikti ministro postą. Tačiau jis esą nenusiramino ir toliau tik ir temąstė, kaip gi čia pardavus Lietuvą. Įaudrinta "diplomato" Pavilionio fantazija, matyt, braižė jam rafinuotos Ušacko klastos vaizdus. Juk po to pastarasis išvyko dirbti Europos Sąjungos atstovu… Afganistane.
Koks gilus sąmokslas — sėdėti Kabule, o ruošti Lietuvos bei Rusijos santykių revoliuciją! Klasta, verta Levo Trockio intelekto, kuris iš Meksikos dirigavo visam trockistų pogrindžiui TSRS. Ne veltui iš Kabulo Ušackas netrukus persikėlė į ES atstovybę Maskvoje. Laimei, atsirado Pavilionis, lietuviškas prokuroro Vyšinskio atitikmuo, kuris laiku išviešino, pasmerkė ir sudaužė į šipulius liaudies priešų "ušackistų" planus.
Būta linksma, jei nebūtų liūdna. Dabar, po paties Pavilionio viešų pasigyrimų, matome, kokios jėgos stovėjo už Ušacko nušalinimo nuo užsienio reikalų ministro posto. Nušalintas tada buvo racionalus profesionalas, o pakeitė jį iracionalus, prie bet kokios valdžios prisitaikantis Linas Linkevičius.
Konservatorių etikos komisija skyrė Pavilioniui įspėjimą už Ušacko reputacijos žeminimą. Tačiau jis leido suprasti, kad tęs savo kovą, tik ne taip atvirai. Kol kas šią racionalumo ir iracionalumo kovą laimi iracionalumas. Tikėkimės, kad tik laikinai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
