Lietuvos krašto apsaugos ministerijoje buvo oficialiai pasirašytas susitarimas dėl reikšmingos Lietuvos kariuomenės dalies perkėlimo į Bundesverą. Taigi, respublika faktiškai prarado Sausumos pajėgas, kurių pagrindas – motorizuotoji pėstininkų brigada "Geležinis Vilkas" – tapo Vokietijos divizijos dalimi.
Mes regime savanoriško Lietuvos suvereniteto perdavimo sąjungininkei, bet vis tiek ― užsienio valstybei, aktą. Šiuo žingsniu Vilnius naikina šalies nepriklausomybės atplaišas išorės reikaluose ir valstybės valdžios viršenybės iliuziją vidaus reikaluose. Akivaizdu, kad Lietuvai tiesiogiai ir sistemingai vadovauja užsienio vyriausybės ir ministerijos.
Lietuvos krašto apsaugos ministerija pažymi, kad etniškai Lietuvos brigados sąveika su kolegomis Vokietijoje atvers plačias profesinės parengties galimybes, užtikrins suderinamumą su Vokietijos vadovaujamu priešakiniu NATO pajėgų batalionu. Tačiau pagal kariuomenės vienvaldystės principą, nuo šiol Lietuvos kariai ne sąveikauja, bet paklūsta užsienio vadovybei. Lietuviai de jure tampa Vokietijos kariais, o de facto – vergais svetimoje galeroje.
Peršasi istorinis palyginimas su Vengrijos ir Rumunijos kariuomenėmis, kurios "sąveikavo" su nacistine Vokietija per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau šių šalių armijos formaliai liko tik Vokietijos sąjungininkėmis ir nebuvo Vermachto sudėtyje. Lietuvos karinė istorija yra precedento neturinti ir labai žeminanti nacionalinį identitetą.
Svetimoje galeroje
Lietuvos mechanizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis Vilkas" perdavimas Vokietijos kariuomenei yra neatlyginamas visuomeninis praradimas. Lietuvos ginkluotųjų pajėgų dieną, lapkričio 23-ąją, Vokietijos gynybos ministras Ursula von der Leinenas vargu ar galės pasveikinti "geležinius vilkus" su švente, nes etniniai lietuviai tarnauja Vokietijos sausumos pajėgose. Dabar "vilkai" turi Vokietijos darbo dienas ir šventes. Sunaikinama ne tik nacionalinė idėja.
Pagal visus požymius, Vilnius kartu su savo sąjungininkais ruošiasi intensyviems ginkluotiems konfliktams, o kariauti, iš esmės, nėra kam. Perdavusios Vokietijai motorizuotąją pėstininkų brigadą Lietuvos ginkluotosios pajėgos prarado nuo trečdalio iki pusės savo kovinio potencialo. Pasaulio karinės galios reitinge respublika ir jos kariuomenė su 16 tūkstančių karių užima 95 vietą, tačiau tai mažai atitinka tikrovę.
Lietuvos krašto apsaugos ministerijos dispozicijoje liko tik viena lengvoji pėstininkų brigada "Aukštaitija", suformuota 2017 metų pavasarį: apie 4500 karių, tarnaujančių pagal šaukimą ir sutartį. Klaipėdoje ne pirmus metus labai sunkiai formuojasi pėstininkų brigada "Žemaitija", o gandai apie kovinę parengtį yra labai perdėti.
Neturėdama pastebimo karinio potencialo Lietuva priešais savo vyresniuosius partnerius demonstruoja savo pasirengimą atiduoti paskutinę kovingą brigadą, tapti įprastu užsienio kariuomenės ar logistikos krumpliaračiu. Ir jei vadovaujantis Pentagonas ragina Europos vasalus kurti "karinį Šengeną", kad būtų galima efektyviau "projektuoti jėgą" Rytų kryptimi, didžiausias entuziazmas šia proga kažkodėl pastebimas mažoje Lietuvoje.
XXI amžiaus "Planas Ost"
Vilnius bet kokia kaina bando įrodyti savo pasiturėjimą, pamiršdamas apie nykstančios Lietuvos tautos interesus ir istorijos pamokas. Lietuva pavirto karinių bazių, poligonų tinklu, NATO kovinio valdymo punktu ir siekia įeiti į pirmąjį Aljanso lyderių dešimtuką pagal išlaidas gynybai, kurios Aljanso mastu neturi lemiamos reikšmės. Atrodo, viskas, kas įmanoma, buvo padaryta, bet noras lygiuotis su šio pasaulio didžiosiomis valstybėmis stumia dar arčiau bedugnės krašto.
Penkių privilegijuotų Europos šalių – Nyderlandų, Belgijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Italijos – teritorijoje po 13-a įgulų buvo paskirstyta apie 60 tūkstančių JAV visų kariuomenės rūšių karių. Lietuvos krašto apsaugos ministerija per kelerius metus planuoja pastatyti tris naujus karinius miestelius su visa reikiama infrastruktūra netoli Vilniaus ir Šiauliuose. Galbūt, ten įsikurs papildomi užsienio sąjungininkų – okupantų – kariuomenių padaliniai. O kas toliau?
Vakarų strategija, prie kurios bando prisijungti kai kurios Rytų Europos šalys, iš esmės nesikeičia šimtmečius. Pavyzdžiui, Hitlerio Vokietijoje egzistavo kelios "Plano Ost" versijos Lietuvos atžvilgiu. Pagal vieną iš jų, daugumai lietuvių "švietė" Sibiras, nedaugelis likusių turėjo būti privalomai suvokietinti.
Taip pat buvo planuojama perkelti į Lietuvą 235 tūkstančius vokiečių kolonistų. Radikaliu atveju buvo numatyta deportuoti ar sunaikinti 85 procentus Lietuvos gyventojų. Šių ketinimų rimtumą įrodo Lietuvos žydų likimas, kurių sunaikinimo laipsnis buvo didžiausias Europoje – iki 97 procentų nuo bendro jų skaičiaus.
Vokietijos kariuomenės pergalės Antrojo pasaulinio karo metu atveju, pagal visus scenarijus, Lietuva turėjo tapti Vokietijos regionu. Galbūt istorija kartojasi kaip farsas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
