Lenkai turi dvi sakralines vietas Vilniuje: Rasų kapinės, kur ilsisi Juzefo Pilsudskio širdis, ir Aušros vartų Šv. Mergelės Marijos koplyčia su žymiuoju Dievo Motinos paveikslu. Būtent šias šventyklas aplankyti kiekvieną savaitgalį tūkstančiai piligrimų atvyksta iš kaimyninės Lenkijos, kur tokias piligrimines keliones organizuoja ne tik turizmo agentūros, bet ir Lenkijos katalikų bažnyčios parapijos. O Lenkijos nacionalistai nuolat kartoja: "Vilno naše!".
Neįprasta istorija
Istoriškai susiklostė, kad nuo seniausių laikų Lietuva nuolat buvo tarp Maskvos ir Varšuvos. Lietuvos kunigaikščiai turėjo sudaryti trumpalaikes sąjungas tai su vienais, tai su kitais. Tai su Rusijos Aleksandro Nevskio ginkluotais pulkais, kad atremtų kryžiuočių riterių invaziją iš Lenkijos Malborko pilies, tai su lenkų šlėktomis, kad Lžedmitrijaus laikais užkariautų Maskvą.
Taip pat buvo ir ugningos draugystės periodas — Liublino unija, kuri šiandien vadinama pirmąja Europos Konstitucija — Europos Sąjungos pirmtake. Tačiau pagal istorinius standartus ji egzistavo neilgai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kunigaikščių išdidumas ir Lenkijos bajorų savimeilė neleido Varšuvos ir Vilniaus didikams sugyventi tarp bendrų sienų.
XX a. pradžioje tarp Lietuvos ir Varšuvos įvyko net atviras susidūrimas. 1920 metais Lenkai sunaikino ir pažemino jauną nepriklausomą Lietuvą, gimusią carinės Rusijos griuvėsiuose — Vilniaus kraštas buvo aneksuotas ir prijungtas prie Lenkijos. Žečpospolitos sudėtyje Vilniaus kraštas buvo iki 1940 metų. Ir tik dėl šiandien nekenčiamo Ribentropo-Molotovo pakto Vilnius vėl tapo Lietuvos sostine.
Antrojo pasaulinio karo metu dvi armijos kovojo už Lenkijos laisvę — Armija Krajova ir Armija Liudova. Armijos Krajovos idealais sekė ir Lietuvos "miško broliai", o kartu su Raudonosios armijos kariais Lenkiją išlaisvino Armija Liudova.
Tarybiniais laikais Lenkija ir Lietuva (TSRS sudėtyje — "Sputnik") priklausė Varšuvos blokui. Lenkai trumpam pamiršo teritorines pretenzijas Lietuvai.
Tačiau 1991 metais, TSRS ir visos sovietinės stovyklos žlugimo metu, Vilniaus ir Varšuvos aikštėse vėl nuskambėjo šūkis "Vilno naše!". Nacionalistiškas nuotaikas Vilniaus regione pavyko nuslopinti tik tuo, kad naujosios demokratinės Lietuvos jėgos pažadėjo lojalumą vietiniams lenkams. Tačiau vėlesni metai parodė, kad "pažadais sotus nebūsi". Lenkijos tautinei mažumai net neleidžiama rašyti savo vardų į lietuvių pasus, naudojant lenkų abėcėlę. O žemes sostinės apylinkėse, kurios iki sovietmečio priklausė lenkams, sugebėjo pasisavinti vietos elitas, atsiradęs pirmaisiais šiuolaikinės šalies istorijos metais. Lietuvos teismuose vietinių lenkų ieškiniai, kuriuose jie reikalauja grąžinti savo protėvių žemes, iki šiol padengti storu dulkių sluoksniu.
Lietuvos triušis tarp lenkų lapės ir rusų lokio
Šiandien Vilnius ir Varšuva gyvena vienodomis sąlygomis su Šiaurės Atlanto aljansu ir Europos Sąjunga. Europos Parlamente ir tarptautinėje arenoje trijų milijonų Lietuvos piliečių balsai skamba taip pat, kaip beveik 40 milijonų Lenkijos piliečių balsų. Tuo tarpu kiekvienas iš dviejų prisiekusių draugų laiko susukęs "špygą kišenėje".
Išdidiems lenkams reikia lietuvių paramos kovoje prieš Vokietiją dėl lyderystės ES. Pagrindinis Varšuvos sąjungininkas šioje kovoje yra Vašingtono regioninis komitetas, kurio žodis — Vilniui įstatymas. Šioje kovoje koziris yra rusų kalba. Senoji Europa, vadovaujama Berlyno, bando pagerinti santykius su Maskva. O pagalius į ratus jai kaišioja "jaunieji europiečiai", įsižeidę dėl pusę šimtmečio trukusios "okupacijos".
Rusofobijos suvienytos Lietuva ir Lenkija, pastaruosius kelerius metus pamiršusios praeities nuoskaudas, tapo artimomis draugėmis. Varšuva, regis, pamiršo prezidento Lecho Kačinskio įžeidimą Vilniuje, likus dviem dienoms iki jo tragiškos mirties. "Sputnik Lietuva" anksčiau jau kalbėjo šia tema.
2010 metų balandžio 8 dieną, nepaisant Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus suteiktų nuolaidų Lechui Kačinskiui, Lietuvos dešinieji demonstratyviai blokavo įstatymą, kuriuo Lietuvos lenkams suteikta teisė vartoti savo protėvių kalbą. Po to nusiminęs Lenkijos prezidentas išvyko iš Vilniaus, o kitą dieną jo lėktuvas nukrito netoli Smolensko. O dabar jo brolis, valdančiosios partijos "Teisė ir teisingumas" lyderis Jaroslavas Kačinskis yra pasirengęs pamiršti nuoskaudas dėl "bendro fronto prieš Rusiją".
Tačiau lenkų lapė nebūtų lapė, jei pamirštų nuoskaudas. Šiandien ji atsainiai tapšnoja per petį Lietuvos "triušiams", kurie įsivaizduoja save kaip "geležinį vilką", lygiavertį "lapei". Varšuva labai palankiai vertina visas Vilniaus iniciatyvas siekti energetinės nepriklausomybės nuo rusų lokio. Atvirai palaiko SGD terminalo pirkimą tam, kad pakenktų Rusijos bendrovei "Gazprom". Panašu, kad pati Lenkija kuria savo energetinį planą ir dėl savo ekonominės galios perėmė JAV sutartis dėl SGD tiekimo į Europą, palikdama be apyvartos Lietuvos "Idenpendence".
Šlovina Varšuva Vilnių ir už aistringą norą atsijungti nuo energijos žiedo BRELL. Ji sako, kad nėra reikalo jums, lietuviams, apšviesti savo namus ir šildyti būstus toksiška Rusijos elektros energija, ypač per šiuo metu statomą Baltarusijos AE. Greičiau nukirskite laidus ir panaikinkite elektros tiekimo linijas, jungiančias jus su Maskva ir Minsku. O mes (lenkai — "Sputnik") aprūpinsime jus elektra per "LitPol Link" jungtį.
Tuo tarpu Lenkija nesiruošia sumažinti savo elektros perdavimo linijų su Baltarusija ir laukia Astravo AE eksploatacijos pradžios. Ji iš Astravo pirks pigią elektros energiją ir parduos lietuviams kaip pagamintą Lenkijos šiluminėse elektrinėse. Dar ir švedams tieks per "NordBalt" kabelį. Būsimų dividendų dėlei galima ir su triušiu apsikabinti. Lai jis įsivaizduoja, kad yra "geležinis vilkas".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
