Sekmadienį senajame Vilniuje, nepaisant atšiauraus oro, buvo karšta. Opozicija subūrė daugiau nei penkis tūkstančius žmonių aikštėje prie Vyriausybės. Tai daug ar mažai? Sprendžiant iš žurnalisto Andriaus Tapino mitingo išvakarėse paskelbto kvietimo, pasitelkus į pagalbą visus pagrindinius žiniasklaidos šaltinius, šią dieną visa Lietuva turėjo išeiti į gatves ir vieningai nušluoti nekenčiamą nieko neišmanančių apie švietimą "valstiečių" režimą. Tik penki tūkstančiai iš beveik trijų milijonų lietuvių? Mažoka.
2016 metais per gėjų paradą Vilniuje dalyvavo panašus skaičius vienalytės meilės šalininkų. Beveik tiek pat žmonių 2012 metais susirinko prie Vyriausybės. Tada mitingavo Lietuvos tautinės mažumos, reikalaudamos atšaukti, jų nuomone, diskriminuojančią švietimo sistemos reformą, kai buvo patvirtintas vieningas visų tautų abiturientams lietuvių kalbos egzaminas.
Penki tūkstančiai, nepaisant to, kad opozicija autobusais savo rėmėjus suvežė iš visos Lietuvos? Matyt, autobusų neužteko. Beje, dėl to šiandien taip pat galima apkaltinti LVŽS. Neva per dvejus metus jie sunaikino viską, ką tikri patriotai — konservatoriai su savo padėjėjais liberalais ir socialdemokratais (buvusiais priešininkais), o dabar konservatorių geriausiais draugais — sukūrė per ketvirtį amžiaus.
Taigi, protestuotojų minioje, jie nesigėdydami stovėjo šalia, beveik apsikabinę. O ko šiandien gėdytis? Čia ir buvę ministrai, o dabar ir opozicijos nariai — liberalas Gintaras Steponavičius ir socialdemokratas Juozas Olekas.
Kodėl gi Jūs, pone Steponavičiau, būdamas švietimo ministras (2008-2012 metais), per visus ketverius metus nesugebėjote padaryti taip, kad mokytojams nebūtų skaudu ir gėda dėl to, kad jie gauna tokį menką atlyginimą už savo milžinišką darbą? Tuomet kovojote su tautinių mažumų mokyklomis, kad rusų ir lenkų vaikai laikytų egzaminus "pagal tituluotos tautos" programą. Jums nerūpėjo mokytojų atlyginimai.
O jūs, pone Olekai, kodėl, būdamas gynybos ministru (2012-2016 metais), nepaskelbėte iš aukštos Seimo tribūnos, kad, tarkim, užuot pirkę šimtus šarvuočių, galėtume padidinti mokytojų darbo užmokestį? Kodėl užuot pirkę gynybos ministerijai auksinius šaukštus, lietuviškų mokyklų neaprūpinote kompiuteriais?
Šiandien lengva kritikuoti valdančiuosius dėl ankstesnių vyriausybių, beje, jūsų, gerbiami konservatoriai ir socialdemokratai, praeities klaidų. Juk rinkimai ant nosies. Ir dar kokie! Iš pradžių bus renkama vietos valdžia, miestų ir regionų merai ir tarybos nariai. Vėliau — 11 šiltų vietų Europos Parlamente. Ir svarbiausia — kėdė Daukanto aikštės rūmuose. Ir šioje kovoje dėl šiltų kėdžių visi būdai yra geri.
O protestuotojų minioje, paslaptingai šypsodamasis, vaikšto pagrindinis protesto akcijos organizatorius — konservatorių patikėtinis Andrius Tapinas. Šiandien žiniasklaidoje jis jau vadinamas ne žurnalistu, o "aktyvistu". Sklinda kalbos, kad Tapino pavardė gali būti įtraukta į kandidatų į "šiltas vietas" sąrašą? Kodėl gi ne?
Europos Parlamento nario vieta aršiam kovotojui prieš Kremlių Tapinui yra neblogas kilimo karjeros laiptais variantas. Be to, per pastaruosius porą metų Andrius įsitvirtino kaip "tikras lietuvis, kietas baltas". Ir jis tikrai galės tęsti "tautos tėvo" Vytauto Landsbergio darbą pagrindinėje Europos Sąjungos teisės sistemoje — kaltinti Maskvą dėl visų pasaulio problemų.
Scenoje pagrindinis mokytojų streiko vadovas — vienos iš kelių mokytojų profsąjungų pirmininkas Andrius Navickas.
"Mes norime paprastų dalykų, kad klasėse būtų mažiau vaikų, o ne tik apmokėjimas pagal valandinį tarifą. Mes norime, kad nebūtų pamiršti ikimokyklinukai. Mes norime sąžiningos darbo apmokėjimo sistemos. Ar šie dalykai yra nerealūs?" — karštai dėstė susirinkusiems Navickas.
Atrodo, kad teisingai kalba. Tačiau kažkas jo kalboje pasirodė netikra. O būtent — "kad nebūtų pamiršti ikimokyklinukai". Kažin, kodėl mokytojų profsąjungos lyderis taip rūpinasi vaikų darželiais? Iš karto iškyla atmintyje skandalingi privačių darželių tinklo savininkės Austėjos Landsbergienės reikalavimai. Karūnuoto anūko, konservatorių lyderio Gabrieliaus Landsbergio žmona reikalavo, kad jos įmonei taip pat būtų skiriama lėšų iš valstybės biudžeto, kaip ir kitoms savivaldybių ikimokyklinio ugdymo įstaigoms.
Be to, Vilniaus meras Remigijus Šimašius vienas iš pirmųjų padėkojo konservatoriams už paramą ir skyrė 100 eurų už kiekvieną vaiką privačiuose vaikų darželiuose. Dabar ponia Landsbergienė panoro pasisemti lėšų iš valstybės iždo skrynios. Galų gale, tai, kas leidžiama Jupiteriui, neleistina jaučiui.
Tačiau viena protesto dalyvė savo draugei labai paprastai paaiškino, kas atsitiko jos mokykloje įvedus naują darbo užmokesčio sistemą.
Pasirodo, kad direktorius ir profesinių sąjungų aktyvistai, pasinaudoję "trečiąja kišene", nusprendė laisvai disponuoti biudžeto lėšomis. Trečioji kišenė — tai mokytojų darbo užmokesčio dalis, skirta neakivaizdinei ir socialinei veiklai, kurios neįmanoma apskaičiuoti valandomis. Ir dabar paaiškėjo, kad direktoriaus "numylėtiniams" ir aktyvistams buvo sumokėta net už "ėjimą į tualetą", atsiprašau už intymias smulkmenas. Jie taip uoliai eikvojo "trečiąją kišenę", kad daugelyje Vilniaus mokyklų susidarė šimtus tūkstančių eurų siekiančios skolos. O likusiems, eiliniams mokytojams, atlyginimai buvo žymiai sumažinti už tokios pat apimties darbą.
Štai ir paaiškėja, kad vieniems teko reformos viršūnėlės, o kitiems — šaknelės. Akivaizdu, kad dauguma nuskriaustųjų sekmadienį susirinko prie Vyriausybės. O ką gali padaryti Vyriausybė? Teisingumo reikia reikalauti ne iš ministrų, o iš direktoriaus ir mokyklos administracijos, kurie šiandien skirsto mokytojams atlyginimus.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
