Reformos skiriasi. Ypač, kai jos susijusios su mokyklomis. Iki šiol jas vienija tik vienas dalykas: jos nesuteikia džiaugsmo žmonėms. Tačiau Lietuvos mokyklų reforma galbūt tapo vienu garsiausių ir prieštaringiausių pastarųjų metų įvykių Baltijos šalyse. Tiksliau, reformos sukeltas rezonansas. Kur tau Latvija ir jos protestai: pašėlę lietuvių mokytojai paskelbė tikrą streiką.
Arogantiški visažiniai: Lietuvos ministrų ir vadovės ginčas nebevaldomas >>
Su pamokų atšaukimu, mokyklų uždarymu ir net Švietimo ministerijos pastato užėmimu. Tūkstančiai protestų, ministrų atleidimas — daugelis jau pradėjo kalbėti apie galimybę pakartoti Prancūzijos scenarijų. Mes nusprendėme pažvelgti į viską savo akimis ir suprasti, nuo ko viskas prasidėjo ir kuo tai baigsis.
Dešimt metų tylos
Iš esmės mokytojų problemos prasidėjo prieš dešimt metų. 2008 metais ištiko krizė, kartu su krize krito ir mokytojų algos.
Tarp bendro triukšmo į valstybės tarnautojų raudas niekas nekreipė dėmesio. Gyvenimas nebuvo saldus. Laikas bėgo. Seimūnai reguliariai didino sau atlyginimus ir ignoravo mandagų mokytojų kosulį. Metams bėgant krizės siaubas prarado savo reikšmę, Vyriausybė aktyviai leido pinigus įvairiems projektams, tačiau valstybės tarnautojai taip ir liko su mažu biudžetu.
Mokytojų streikas buvo vertinamas ir kaip opozicijos bandymas pakirsti valdžią, ir kaip tautos pykčio triumfas, ir kaip Kremliaus pinklės, ir tiesiog provokacija.
2017 metais buvo pasirašyta kolektyvinė sutartis, susijusi su švietimo reforma. Jos pasirašyme dalyvavo penkios iš šešių profesinių sąjungų. Viena susilaikė. Po dviejų dienų ta, kuri susilaikė, iškėlė prieštaraujančius sutarties sąlygoms reikalavimus. Ir tada viskas prasidėjo. Taip šią situaciją apibūdina Lietuvos švietimo profesinės sąjungos vadovas Audrius Jurgelevičius.
Norėjo kaip geriau, o išėjo keistai: šių metų lapkričio mėnesį protestuotojai iškėlė reikalavimus, dalis jų buvo datuoti atgaline data. Atlikti jų buvo neįmanoma tiesiog fiziškai. Tada ir prasidėjo gyvenimo ilgio mokytojų diena.
Mokytojai pradėjo streikuoti. Rimtai streikuoti, tiesiog nevesdami pamokų. Kai kuriose mokyklose tai buvo justi mažiau — ten prie streiko prisijungė vienas ar du mokytojai. Kai kurios pradėjo masinį streiką, ir mokyklos visiškai neveikė. Vietoj neegzistuojančių pamokų vaikams buvo pasiūlyta sėdėti aktų salėje arba leisti laiką su savo tėvais.
Vėliau mokytojai nuėjo dar toliau ir užėmė Švietimo ir mokslo ministerijos pastatą. Nebuvo jokių fejerverkų ir geltonų liemenių: jie atėjo ir pasakė, kad liks čia, kol su jais bus pasikalbėta. Tuometinė švietimo ministrė sukėlė kiekvienam neigiamas emocijas vien savo buvimu, todėl jiems nepavyko susikalbėti. Bandyta mokytojus išvyti, bet jie stoiškai liko vietoje. Vienu momentu net teko užeiti į pastatą pro langus. Žmonės aktyviai palaikė mokytojus.
Tada valdantieji susimąstė ir padarė netikėtą žingsnį. Buvo atstatydinti ministrai. Švietimo ir mokslo, aplinkos bei kultūros ministrai. Dėl pirmos viskas aišku, bet likusieji...
Streikas be liepsnelės
Atrodytų, kad žmonės užsidegė: reikalai pajudėjo. Su mokytojais pasikalbėjo laikinai einantis švietimo ir mokslo ministro pareigas Rokas Masiulis ir pradėjo klausytis. Nulenkęs galvą, jis išklausė visas nuoskaudas, bet neskubėjo duoti pažadų. Tačiau buvo padarytas pirmas žingsnis link dialogo: mokytojams buvo oficialiai leista užimti Švietimo ministerijos pastatą. Atseit, sėdėkite, kiek norite. Gerbiame jūsų teisę į žodžio laisvę. Mokytojai apsidžiaugė, o vėliau nusiminė: teisėtas protestas prarado revoliucinį atspalvį ir tapo įprastu dalyku. Streikas pavirto savotišku darbu. Dingo liepsna.
Visuomenė taip pat šiek tiek pavargo. Vienas dalykas — paremti engiamųjų protestą, tačiau visai kas kita — pritarti tam, kad nėra kur palikti vaikų. Didžiulis valstybės darbuotojų mitingas, kuris, atrodo, buvo skirtas protestuotojams palaikyti, galų gale atsisuko prieš tuos, kurie užsirakino jau neužrakintoje ministerijoje. Pasirodo, kitų gyvenimas taip pat nesaldus. Bet jie ir toliau dirba.
Toliau — dar daugiau. Ministras pirmininkas Saulius Skvernelis protestuose įžvelgė "Kremliaus ranką" ir kreipėsi į specialiąsias tarnybas. Kremliui dar nespėjus išsigąsti, Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė, visa tai yra nesąmonė, ir šiuo atveju Putino ranka niekuo dėta: patys kalti.
Reikia aiškintis. Tada valstybės vadovė skubos tvarka pateikė pataisas, Seimas jas skubiai priėmė. Taigi, viskas pajudėjo. Nuo kitų metų rugsėjo 1 dienos mokytojams pažadėta pagerinti darbo sąlygas.
Masiulis papasakojo apie būdus Lietuvos mokytojų atlyginimams didinti >>
Tuo tarpu 2017 metais sudaryta kolektyvinė sutartis yra įgyvendinama. Profsąjungos, kurios nedalyvauja streike, tuo tiki. Protestuotojams simpatizuoja. Net pradėjo rinkti lėšas, kad kompensuotų dėl jų ryžto patirtą žalą. Vyriausybė, savo ruožtu, ir toliau ignoruoja vieną didžiausių naujųjų laikų streikų. Teisiškai jis taip ir neįvyko. Niekas nesiruošia mokėti mokytojams už praleistas dienas, nepaisant visos pagarbos jų pilietiškumui.
Kas iš tikrųjų liks teisus: teisėti derybininkai ar protestuotojai — paaiškės rugsėjo 1 dieną. Mokslo ir žinių dieną. Kaip bebūtų, revoliucija neįvyko. Marselezė nenuskambėjo, nebuvo apsivilktos ir geltonos liemenės. Jau gerai. Bandysime geruoju.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
