Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalas Klaipėdoje jau seniai yra galvos skausmas Lietuvos valdžiai ir dujų vartotojams (ypač trąšų gamintojai "Achema"), kurie priversti mokėti už politizuotą "energetinę nepriklausomybę". Dabar valdantieji žada, kad terminalo išlaikymo kaštai ženkliai sumažės. Atrodytų — puiki žinia. Tačiau šioje istorijoje yra ir nemažai "povandeninių akmenų".
Gražu buvo ant popieriaus
Kaip pranešė žiniasklaida, terminalo operatorė "Klaipėdos nafta" jam išpirkti ir nuomos sutarties sąnaudoms refinansuoti planuoja skolintis iki 308 milijonų eurų: iki 148 milijonų eurų terminalo išlaikymo kaštams mažinti nuo 66 iki 43 milijonų eurų per metus jau nuo 2019 metų vidurio; 121-160 milijonų eurų — SGD laivui įsigyti ne vėliau kaip iki 2024 metų gruodžio 31 dienos. Šioms paskoloms Vyriausybė suteiks valstybės garantiją.
"Tai gera ir ilgai laukta žinia dabartiniams gamtinių dujų naudotojams. Tiek verslas, tiek gyventojai pajus šio sprendimo ekonominę naudą, mokėdami mažiau. Taip pat tai strategiškai svarbus sprendimas valstybei, kuri savo rankose ir po 2024 metų išlaikys instrumentą, stiprinantį mūsų energetinį saugumą ir užtikrinantį kainų spaudimą rusiškoms dujoms", — konstatavo energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.
Tuo pat metu energetikos ekspertas Romas Švedas yra sakęs, kad, kaip rodo Tarptautinės energetikos agentūros duomenys, per artimiausius du dešimtmečius dujų vartojimas pasaulyje beveik padvigubės, o jų transportavimas per SGD terminalus sudarys 60 procentų. Kitaip tariant, laivą galima bus nuomoti kitiems. Be to, pasak Švedo, pastačius dujotiekį į Lenkiją, atsirastų galimybė per lietuvišką SGD terminalą tiekti dujas visai Vidurio Europai ir Ukrainai.
Pagaliau, Lietuva yra svarbus tranzitinis kelių transporto mazgas, o pastaruoju metu vis populiaresni tampa vilkikai su dujiniais varikliais, kuriems Klaipėdos terminalas galės pasiūlyti kurą už konkurencingą kainą (jau nekalbant apie laivus).
Jūs tik pagalvokite — vieni pliusai: mažesnė dujų kaina Lietuvai dėl mažesnių terminalo išlaikymo kaštų ir konkurencijos su "Gazprom", neribotos SGD eksporto ir plaukiojančios saugyklos nuomos galimybės, dujų pardavimas sunkvežimiams ir laivams. Blogiausiu atveju, terminalo galima bus atsikratyti. O dabar nusileiskime iš dangaus ant žemės.
Miglotos perspektyvos
"Klaipėdos nafta" yra valstybinė įmonė. Kitaip tariant, Lietuvos politikai iš pradžių patys sukūrė problemą, o dabar vėl sprendžia ją mokesčių mokėtojų pinigais. Tiesa, buvo vilčių, kad terminalui išpirkti pavyks gauti lėšų iš ES, bet dėl "gerų" santykių su Latvija ir Estija to padaryti nepavyko — Baltijos šalių derybos dėl "Independence" pripažinimo regioniniu projektu tęsėsi daug metų ir sėkmingai žlugo.
Įvairūs analitikai aiškina, kad ekonominė terminalo išpirkimo nauda Lietuvai priklausys nuo regioninės dujų rinkos integracijos ir dujų paklausos ateityje. Integruoti regioninę rinką galima, bet tai nereiškia, kad kam nors Baltijos regione prireiks lietuviškų suskystintų dujų — kas norėjo, jau galėjo pradėti jas pirkti, bet norinčiųjų neatsirado.
Kalbos apie Vidurio Europą irgi skamba keistai. Tačiau, net jeigu šio regiono valstybės nuspręstų, kad joms reikia SGD, pagrindiniu tiekėju, greičiausiai, taptų Lenkija, kuri neslepia tokio pobūdžio planų, ir vargu, ar Lietuva galėtų ją nukonkuruoti. Klaipėdos SGD eksporto į nuo kredito iki kredito gyvenančią Ukrainą perspektyva — tiesiog geras pokštas.
Tačiau, gal terminalą išgelbės vidinė dujų paklausa? Šalies ekspertai prognozuoja, kad ji ne tik neaugs, bet dar ir mažės — pavyzdžiui, dėl to, kad Vilnius naudos vis daugiau biokuro ir atliekų šilumos gamybai (o kas bus su "Achema", iš viso neaišku). Jų išvada — reikėjo palaukti ir pažiūrėti. Kaip apibendrino buvęs Kainų komisijos pirmininkas Vidmantas Jankauskas, visą laiką sprendimai priimami skubotai, o po to tenka spręsti jų pasekmių sukeltas problemas.
Galiausiai, jeigu Lietuva išpirks terminalą, o po to nuspręs jį parduoti, išperkamosios kainos jai niekas nepasiūlys, tai yra, ir vėl nuostolis.
Trumpai tariant, niekas Lietuvos energetikos politikoje nesikeičia: profesionalaus prognozavimo ir ilgalaikės strategijos vis dar nėra, ir, kaip ir anksčiau, iš pradžių darome, o po to galvojame. Kita vertus, neapleidžia nuojauta, kad kažkas gavo asmeninės naudos, kai buvo priimtas politizuotas ir neracionalus sprendimas dėl terminalo statybos, o dabar kažkas nori asmeniškai pasipelnyti iš jo išpirkimo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
