Taip, pastaraisiais metais į anapus Atlanto orientuoti politiniai sluoksniai Rusijai sukėlė daug problemų — sankcijomis, begalinėmis intrigomis ir panašiai. Tačiau pasaulio politika yra sudėtingas procesas, turintis daug komponentų. Jei kalbame apie energetiką, kuri yra bet kurios išsivysčiusios ekonomikos pagrindas, o tai savo ruožtu lemia politiką, tuomet Europa ir Europos Sąjunga turi tik dvi vystymosi kryptis.
ES gali tęsti antirusišką tendenciją, susitaikydama su tuo, kad energijos išteklių, šilumos ir elektros energijos gamybos sąnaudos nuo metų pradžios bus didesnės ir palaipsniui žlugdys produktų konkurencingumą, o spalvotomis liemenėmis apsirengę žmonės vis dažniau pasirodys Europos miestų gatvėse. Kitu atveju, nugalės logika, kuri be vargo įtikins, kad su šalimi, galinčia užtikrinti energetinį saugumą ir pakankamą energijos kiekį, derėtų rasti bendrą kalbą ir abiem pusėms naudingo bendradarbiavimo būdus.
Logika — sunkus mokslas, nepaisyti jos įstatymų ir likti nenubaustam dar niekam nepavyko, išskyrus pasakų ir fantastinių kūrinių herojus. Kurios iš tendencijų laimės, parodys laikas, kurio Rusija apskritai nepraranda. "Sibiro galia-1" statoma, tikėtina, kad 2019 metais bus išspręstas "Sibiro galios 2 ir 3" klausimas. Taip pat auga Rusijos gaminamų SGD gamyba. Šis srautas daugiausia bus nukreiptas į Aziją. Rusija dirba, Europa bando išsiaiškinti tarpusavio santykius.
Dar kartą apie Europos įmonių rokiruotes
Dėl kokios priežasties Vokietijos vadovybė yra naujų Rusijos dujotiekio projektų rėmėja, jau sužinojome — tai naudinga jos pirmaujančioms verslo struktūroms, šalies energetikos sektoriui, pramonei ir gyventojams, o už tai atsako "Wintershall" ir "Uniper". Nesudėtinga mįslė ir Suomijos parama "Nord Stream-2", bet Lietuvos požiūrio analizė atskleidė jo visišką absurdiškumą. Yra keletas "tylių" šalių, kurios garsiai nepalaiko "Nord Stream-2" projekto, tačiau stengiasi užtikrinti, kad dujotiekis per nustatytą laiką būtų nutiestas Baltijos jūros dugnu.
Mes esame įpratę kompaniją "Engie", esančią penkių finansuojančių "Nord Stream-2" bendrovių sąraše, priskirti prancūzams, tačiau tai teisinga tik iš dalies. "Engie" — naujo prekės ženklo pavadinimas, kuriame atskleidžiama, kam ši bendrovė iš tikrųjų atstovauja. Iki 2015-ųjų metų ji vadinosi "GDF Suez SA", nes 2008 metais ji buvo sukurta sujungus valstybinę Prancūzijos bendrovę "GDF" ir valstybinę Belgijos bendrovę "Suez", o kontrolinis akcijų paketas buvo perduotas Prancūzijai.
Vadovaudamasi ES politika, bendrovė pagrindinį akcijų paketą išleido į laisvą apyvartą, tačiau 28,1 proc. Prancūzijos vyriausybės akcijų pakanka, kad būtų galima toliau laikyti "Engie" valstybine bendrove. Šiandien "Engie" yra viena didžiausių elektros energiją gaminančių bendrovių, kuri valdo ir eksploatuoja jėgaines, kurių bendras pajėgumas siekia 103 gigavatus; ji turi apie 30 tūkst. kilometrų dujotiekių ir daugiau kaip 175 tūkst. kilometrų dujų skirstymo tinklų, kurie aprūpina dujomis 76 proc. Prancūzijos ir 67 proc. Belgijos gyventojų.
"Engie" dirba apie 250 tūkst. darbuotojų, vidutinis metinis pelnas — apie 10 mlrd. eurų. Bendrovei priklauso regazifikacijos terminalai, kurių bendras pajėgumas siekia 17 mlrd. kubinių metrų per metus. Be to, "Engie" istorija — 125 (vienas šimtas dvidešimt penki — rašau skaičių žodžiais, patvirtindamas, kad nesuklydau) metai bendradarbiavimo, dalyvavimas pirmame "Nord Stream" ir 15 proc. visos Prancūzijos ir Rusijos prekybos apimties. "Engie" rūpestingai saugo bendradarbiavimo su Rusijos kompanijomis tradicijas, generalinio direktoriaus kaita, kai 2016 metais Isabelle Kocher užėmė Gerardo Mestralio vietą, nesukėlė jokių pokyčių.
SGD gaminti gali tie, kas turi daug dujų
Iki 2018 metų vasaros "Engie" dalį savo turto, kuris sudaro apie 200 mlrd. JAV dolerių, investavo į suskystintų dujų gamyklas ir dujų tanklaivių parką, tačiau 2018 metų rugpjūčio 21 dieną ši verslo dalis buvo parduota "Total". Negalima teigti, kad "Engie" atsisakė dirbti su SGD apskritai, visi priėmimo terminalai liko jos nuosavybėje: verslas turi būti diversifikuotas, tačiau įmonės vadovybė manė, kad jei kompanija neturi savo dujų gavybos vietų, SGD gamyba ir transportavimas niekada nebus patrauklūs. O terminalai visada pravers, tiekimo pasiūlymų palaipsniui vis daugėja.
Pavyzdžiui, artimiausiais metais gamykla, skirta gamtinėms dujoms suskystinti, kurios pajėgumas — 11 mln. tonų SGD per metus, gali atsirasti ne per toliausiai nuo Prancūzijos, o tai leis greitai įsigyti jas vietos rinkoje, jei to staiga prireiks, be pernelyg didelių transportavimo išlaidų: Suomijos įlankos Rusijos pakrantė Leningrado regione yra beveik šalia, o ne už Atlanto. Be to, "Gazprom" galės pasiūlyti patrauklią kainą — kaip sakoma, paslauga už paslaugą.
Dėl kokios priežasties pagrindinė Lietuvos politikė nenori patarti "Engie" generaliniam direktoriui atsisakyti "Nord Stream-2" statybų ir spjauti į investuotus milijardus dolerių, į tai, kad baudos dydis gali siekti dar vieną milijardą? Sunku pasakyti... Galbūt dėl to, kad Izabelle Kocher, kitaip nei Aleksejus Milleris, Mario Merenas, Benas van Berdenas, Klausas Šaferis ("Gazprom", "Wintershall", "Royal Dutch Shell" ir "Uniper" vadovai) pokalbio su ponia Grybauskaite metu negali pasakyti nieko malonaus moters ausiai?
Kalbant apie JAV grasinimus taikyti sankcijas "Nord Stream-2" projekto dalyviams, jau buvo parašyta aukščiau — "Engie" valdo regazifikacijos terminalus Prancūzijos ir Belgijos pakrantėse (kurių bendras pajėgumas yra 17 milijardų kubinių metrų per metus), sujungtus dujų paskirstymo tinklais su beveik visa Europa. Žinoma, šie terminalai gali priimti SGD, pagamintas Jungtinėse Amerikos Valstijose, tačiau gali ir nepriimti — remontas, revizija, "išvykau į bazę, greitai sugrįšiu".
Rinkos santykiai yra sveikintinas reiškinys, tačiau gamyba yra gamyba, čia visuomet iškyla problemų. Senatas ragina atsisakyti "Nord Stream-2", Europos Parlamentas jam antrina, Grybauskaitė prieš kiekvieną savo kalbą šia tema pirmiausia apsidairo, ar tarp klausytojų nėra ponios Kocher — niekas nenuobodžiauja, visi užimti, įskaitant analitikus, kurie tiria visos šios publikos kalbas. Na, o dujotiekio "Nord Stream-2" nutiestų kilometrų skaičius kasdien vis didėja. Vis naujus vamzdžius dujotiekiui gabenančių laivų karavanas plaukia Baltijos jūra be paliovos, o kas ir kokius garsus skleidžia pakrantėje, argi taip svarbu?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
