VILNIUS, sausio 28 — Sputnik. Jeilio universiteto, Grinnell koledžo ir Europos žydų sąjungos atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad Holokausto neigimas pasiekė grėsmingą mastą Europos Sąjungos rytuose: Lenkijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje.
Holokausto neigimas — revizionistinė įvykio istoriografijos tendencija; teigimas, kad Holokaustas neegzistavo tokioje formoje, kaip jį apibūdina visuotinai pripažinta istoriografija.
Tyrime teigiama, kad daugelis ES vyriausybių reabilituoja Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlius, sumažindamos jų kaltę žydų naikinimo procese. Tokios idėjos dažniausiai pasitaiko Lenkijoje, Vengrijoje, Kroatijoje ir Lietuvoje.
Pavyzdžiui, Vengrijos vyriausybė mažina šalies dalyvavimą genocide, reabilituoja karo nusikaltėlius ir įtraukia antisemitinius rašytojus į nacionalinę mokymo programą.
Kita vertus, tyrime pažymėta, kad tokios šalys kaip Rumunija, Prancūzija ir Čekija aktyviai prisideda prie objektyvaus praeities įvertinimo.
Kaip pažymima tyrime, sovietmečiu karo nusikaltėliai Lietuvoje buvo teisiami, tačiau po TSRS žlugimo Lietuva juos reabilitavo ir "propagavo nacionalistinį aiškinimą". Prieš Lietuvai įstojant į NATO ir Europos Sąjungą vietos valdžia nusileido ir pripažino šalies atsakomybę, susijusią su Holokaustu.
Kaip nurodyta tyrime, prieš Antrąjį pasaulinį karą Vilnius buvo žinomas kaip "Lietuvos Jeruzalė". Beveik kiekviename Lietuvos didmiestyje žydai sudarė iki 30 proc. gyventojų, o žydai mažuose miesteliuose sudarydavo iki 75 ir net 80 proc. gyventojų.
"Toks gyventojų tankumas dažnai reiškė, kad žydus dažniau apsupdavo ir žudydavo jų kaimynai, nei jie buvo siunčiami į getus ar koncentracijų stovyklas", — pabrėžiama pranešime.
Mokslininkai pažymi, kad didžiausios žudynės įvyko Paneriuose, kuomet žuvo apie 100 tūkst. žmonių, tarp jų 20 tūkst. lenkų ir aštuoni tūkstančiai sovietų karo belaisvių.
"Nepaisant to, kad Vilniaus ir Kauno getuose gyveno iki 70 tūkst. žydų, dauguma žudynių įvyko per pirmuosius devynis vokiečių okupacijos mėnesius. Lietuviai dalyvavo šiose žmogžudystėse. Liūdniausias pavyzdys yra žudynės "Lietūkio" garaže, kai lietuviai mirtinai užmušė kelias dešimtis žydų, o susirinkusi minia stebėjo, plojo ir pritariamai šaukė. Po žudynių atsinešė armonikas ir grojo Lietuvos himną, kol minia šoko ant mirusiųjų kūnų", — ataskaitoje pateikiami faktai.
Apie kitas žydų žudynes, ypač vykusias kaimo vietovėse, išliko mažai dokumentų, bet jos buvo nemažiau kruvinos.
Dėl to iki Lietuvos nacių okupacijos išgyveno tik 40 tūkst. žydų iš ankstesnių 160 tūkstančių. Išgyvenę žydai buvo perkelti į getus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Švenčionyse.
1943 metais getai buvo likviduoti arba virto koncentracijos stovyklomis, o jų gyventojai buvo nužudyti ar perkelti į kitas stovyklas. Mokslininkai primena, kad Lietuvoje buvo sunaikinta 90–95 proc. žydų bendruomenės.
Šiuolaikinėje mokslinėje literatūroje ir žurnalistikoje Holokaustas žymi nacių Vokietijos, jos sąjungininkų ir bendrininkų šešių milijonų žydų persekiojimo ir naikinimo politiką 1933-1945 metais.
Holokaustas grindžiamas rasine nacizmo teorija, idėja apie arijų rasės pranašumą prieš kitas, pripažintas "nepilnavertėmis", ir "pasaulinio žydiškumo" kaip pagrindinio vokiečių priešo idėja.
Gėdingi istorijos puslapiai: Vanagaitė ištraukė skeletus iš Lietuvos spintų >>
Antrojo pasaulinio karo metu daugelis tų, kurie prieštaravo TSRS valdžiai, kariavo fašistinės Vokietijos pusėje, dalyvavo žydų bendruomenės sunaikinime Lietuvoje. Be to, "miško broliai" buvo prisidėję prie civilių žudymo karo metu bei prie Tarybų partijos darbuotojų ir paprastų tarybinei valdžiai palankių piliečių naikinimo.
Vienas didžiausių istorikų, dirbančių su Holokausto tema Lietuvoje, Saulius Sužiedėlis pažymi, kad, kadangi kai kurie žydai buvo komunistai, daugelis lietuvių tikėjo, jog jie yra "atsakingi už Lietuvos kančias" sovietmečiu.
Karo metu nacių bendrininkai Lietuvoje dalyvavo vietos žydų bendruomenės naikinimo procese — žuvo daugiau nei 200 tūkst. žmonių.
