Visa prekyba gamtinėmis dujomis Europoje vykdoma keliuose stambiuose centruose, sukurtuose didelių požeminių dujų saugyklų pagrindu. Nuo 2012 metų Europos Komisija nustatė, kad Europos dujų rinkos liberalizavimas yra vienas iš pagrindinių energetikos sektoriaus uždavinių, dėl kurių ji siekia padidinti trumpalaikės prekybos tiek biržoje, tiek prekybos vietoje, vertę. Tokia prekyba pagal EK planus turėtų palaipsniui viršyti kontrabandinių sandorių kiekį tiesiogiai tarp dviejų šalių (pardavėjo ir pirkėjo) standartinėmis sutarties sąlygomis.
Šiek tiek anksčiau šie planai atrodė realūs: dujų ir biržos prekybos kainos dažnai buvo mažesnės už kainas, nustatytas Europos bendrovių ilgalaikėse sutartyse su "Gazprom", Rusijos bendrovė net turėjo keletą šiuo klausimu iškeltų bylų.
Tačiau nuo 2014 metų padėtis labai pasikeitė — dėl didėjančios gamtinių dujų paklausos "Gazprom" kainos buvo ketverius metus nuolat mažesnės nei Europos rinkos kainos. Atitinkamai reagavo ir rinka — pradėjo mažėti "popierinė" prekyba dujomis, o faktinės prekybos dujomis apimtis išaugo — gamtinės dujos atkakliai nenori tapti spekuliacine biržos preke.
Labiausiai išvystyti Europos Komisijos dujų mazgai buvo Didžiosios Britanijos "NBP" ir Olandijos "TTF", kur kiekviena fizinė dujų molekulė buvo parduota atitinkamai 23 ir 39 kartus, tačiau 2017 metais įvyko reikšmingi pokyčiai.
Dėl techninių priežasčių Anglija buvo priversta pagaliau uždaryti požeminę dujų saugyklą "Rough", o "Brexit" procesas pradėjo sparčiai vystytis, todėl "NBP" platforma tapo nepatraukli prekiaujantiems dujomis. "TTF" platformoje "popierinė prekyba" taip pat pradėjo mažėti, tačiau fizinės prekybos apimtys per metus išaugo nuo 38 mlrd. iki 55 mlrd. kubinių metrų.
Europos dujų rinkos lyderio sugrįžimas
Biržos ir vietiniai spekuliantai užleido pozicijas fizinės prekybos lyderiams, ir "TTF" neteko galimybės likti ant laurų — jei ši tendencija nepasikeis, Centrinės Europos dujų centru taps "CEGH", kuris pasiekė įspūdingų rezultatų 2017 metais, kas sudaro 100 milijardų kubinių metrų su aktyvaus augimo tendencija. Kalbant apie fizinę prekybą, "CEGH" konkurentas yra ne "TTF", o Italijos "PSV", kuris artimiausiu metu galės žymiai padidinti pardavimus.
Kaip visa tai susiję su "Nord Stream-2" dujotiekio projektu? Kaip bebūtų keista, tiesiogiai. Požeminės saugyklos "Baumgarten" operatorius ir akcininkas, kurio pagrindu veikia "CEGH", yra Austrijos bendrovė "OMV", viena iš penkių Europos bendrovių konsorciumo dalyvių, finansuojančių "Nord Stream-2" statybą.
Taip, "Österreichische Mineralölverwaltung", kurį dėl nežinomų priežasčių žurnalistai žymi abreviatūra, vietoj to, kad rašytų pilną tokį malonų ausiai bendrovės pavadinimą, užima aršios kovos pozicijas su olandais ir jų "TTF" bei italais su jų "PSV". Kokie sandorių dydžiai yra būdingi šiai kovai, paaiškėja, kai "TTF" fizinės prekybos apimtis padauginame iš "popierinio" perpardavimo ir dujų kainos, o tai sudaro šimtus milijardų dolerių. "Prizas" pateisina šias finansines kovas — nugalėtojas nustatys kainas visos ES dujų rinkoje.
Į šį labai rimtų ponų ginčą bando įsikišti "Nord Stream-2" oponentai iš galingų Baltijos šalių, Lenkijos ir jaunosios europietiškos ir demokratiškos Ukrainos. Maža to, kad tai kelia juoką nuo pat pradžių, 2019 metais numatomas kritinis momentas gigantų kovoje.
Naujų dujų magistralių kryžkelė
2018 metų gegužės mėnesį startavo Azerbaidžano ir Turkijos dujotiekio "TANAP" statybos darbai. Lapkričio mėnesį "TANAP" pasiekė Turkijos ir Graikijos pasienį, kur jis buvo prijungtas prie Adrijos jūros dujotiekio "IHP TAP". Po Graikijos, Albanijos ir Adrijos jūros teritorijos, "TAP" pasieks Italiją, t.y. dujų mazgą "PSV", tokiu būdu suteikdama jam didelę įtaką kovoje su "CEGH". Kuo gali atsakyti austrai?
O jie jau reaguoja — Vokietijoje visiškai suderinta "Nord Stream-2" tęsinio sausumoje, IHP "EUGAL", statyba. Šis dujotiekis kasmet pristatys 51 mlrd. kubinių metrų dujų į Vokietijos ir Čekijos pasienį, nuo kurio "Baumgarten" yra visai arti. Kai tik tai atsitiks, bus neįmanoma ginčyti dominuojančio "CEGH" vaidmens Europos dujų rinkoje, tačiau tai nepanaikina kovos dėl antrosios Turkijos srovės linijos tęsimo.
IHP "TAR" pajėgumai yra 20 milijardų kubinių metrų, o "Gazprom" pagal Trečiojo energetikos paketo nuostatas turi visas teises pridėti savo dešimt milijardų kubinių metrų per metus prie Azerbaidžano dujų, o tai suteiks "PSV" viltį kovoti už lyderio poziciją su "OMV". Rusijos dujos tekės ir Balkanų maršrutu (Turkija - Bulgarija - Vengrija - Serbija - Slovakija - Austrija) — "OMV" pergalė gali būti laikoma galutine ir neatšaukiama.
Ką pasirinks Rusija ir "Gazprom"? Nepriklausomą nuo Ukrainos dujų tiekimą Serbijai ir Vengrijos dujų bendrovės "MAL", kurios 21 proc. akcijų priklauso "Surgutneftegaz", pozicijos stiprinimą ar santykių su Italijos "Eni" plėtrą? Savo laiku Europos Komisija uždraudė "OMV" parduoti "Gazprom" 50 proc. "Baumgarten" akcijų, todėl "CEGH" svarbos padidėjimas Europos dujų rinkoje yra puikus būdas patvirtinti populiarią išmintį, kad "skola — ne rona, neužgis".
"Baumgarten" nebus tiesiogiai priklausomas nuo "Gazprom", tačiau "Nord Stream-2" 100% priklauso "Gazprom". "EUGAL" kontrolinis akcijų paketas priklauso "Gazprom - Gascade Transport" — Vokietijos "anūkei" per dukterinę įmonę "WIGA". Turkijos įmonės neketina pirkti dujų, kurios tekės antrąja Turkijos srauto linija, t.y. "Gazprom" faktiškai kontroliuos dujų tiekimą bendrovei "Baumgarten" per Balkanus.
Europos energetikos pakraštyje
Žinoma, kiekviena šio aprašo dalis gali būti išplėsta į atskirą istoriją, tačiau jas visas vienys dešimtys milijardų kubinių metrų dujų ir šimtai milijardų dolerių bei eurų. Kapitalizmas — negailestingas reiškinys. Jei Baltijos šalių, Lenkijos ir Ukrainos politikai galėtų iš tikrųjų paveikti šiuos galingus energijos ir pinigų srautus, jei kiltų rizika, kad jų kišimasis į tokius procesus būtų realus, mes stebėtume pjesę su visiškai kitokiu siužetu.
Tačiau šiandieninis paveikslas atrodo daug ramčiau — įmonės, kurios Europos rinkoje disponuoja milijardais eurų, nekreipia dėmesio į politikų ir politikierių žodžių srautą, jie turi darbo apsčiai. "Nord Stream-2" statyba vyksta, 2019 metų pradžioje iš karto prasidės dar du dujų statybos projektai — "EUGAL" ir "Turkijos srauto" tiesimas sausumoje. Šiuo metu vyksta Balkanų šalių maršrutų patvirtinimas, vyksta "OMV" ir Italijos "Eni" derybos su "Gazprom", nors atviri šaltiniai apie tai nepraneša.
Darbai vyksta, Europos dujų rinka vystosi sunkios konkurencijos sąlygomis, o kažkur nuošalioje periferijoje kažkas ir toliau šneka, rašo peticijas, pareiškimus ir apeliacijas. Kiekvienas yra užimtas sava veikla, kalbos ir realūs veiksmai egzistuoja dviejuose lygiagrečiuose pasauliuose. Žinoma, puiku, kad Lenkija ir Baltijos šalys kartu importuoja beveik 15 milijardų kubinių metrų dujų per metus, tačiau, matote, palyginti su tuo, kas vyksta pirmaujančiose Europos rinkose, tai tikrai smulkmena, kuri tikrai rimtoms įmonėms nekelia nė menkiausio susidomėjimo.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
