VILNIUS, vasario 8 — Sputnik, Aleksejus Stefanovas. Teatro metai Rusijoje prasidėjo Sankt Peterburgo Tovstonogovo vardo Didžiojo dramos teatro (DDT) gastrolėmis Maskvoje. Daug apdovanojimų pelniusiame spektaklyje "Alisa" vieną iš vaidmenų atlieka Rusijos liaudies artistė Irutė Vengalytė. "Sputnik Lietuva" korespondentas prieš spektaklį susitiko su aktore.
Pabėgimas iš meilės menui
Irutė gimė šeimoje, niekaip nesusijusioje su teatru: tėtis Vytautas karininkas, mama Klavdija — inžinierė. Tačiau mergaitę viliojo scena — ji mokėsi muzikos mokykloje, lankydavo mokyklos dramos būrelį, sportavo, kaip pati sako, "labai veikli". Ir kartą susipakavo daiktus ir išvyko į Jaroslavlį stoti į teatro mokyklą.
"Neturėjau jokio tikslo važiuoti būtent į Jaroslavlį. Aš tiesiog sužinojau, kad yra dvi dramos mokyklos, į kurias galiu įstoti — vieną Jaroslavlyje, kitą Gorkyje, dabar tai yra Žemutinis Novgorodas. Pasiėmiau žemėlapį, liniuotę ir palyginau, kuris miestas arčiau Vilniaus. Jaroslavlis nugalėjo", — šypsosi Irutė Vengalytė.
Ji pabėgo iš namų — tuo metu jai buvo tik 14 metų ir 7 mėnesiai.
"Mama prieštaravo, tikėjosi, kad to nepadarysiu. Tėvas paprasčiausiai pasakė: "Turi galvą ant pečių, neprapuls"", — sako aktorė.
Viskas prasidėjo tuo, kad dėl neįprasto vardo ir pavardės žiūrėdami į klausimyną žmonės negalėjo suprasti, ar tai vaikinas, ar mergina. Tuomet Irutė pradėjo tris kartus raudonu pieštuku žymėti eilutę, kurioje buvo nurodyta lytis.
"Painiojo dar ir dėl to, kad aš paruošiau "vyrišką repertuarą" — Puškino "Klastingumas", Pečiorino monologas. Pamenu, kaip po pirmojo turo iš kabineto išbėgo vaikinas, ketvirto kurso studentas, ir pradėjo šaukti: "Kur toji lietuvė su kasomis? Ją priėmė jau po pirmojo turo!" Ir pridūrė: "Sergejus Konstantinovičius (Tichonovas, dėstytojas — Sputnik) jau žino, kad ji vaidins jo diplominiame darbe, Ostrovskio "Snieguolė". Tačiau metai bėgo, o Snieguole aš taip ir netapau, vaidinau Mašą "Trijose seseryse"", — sako Irutė.
Tichonovas nedelsdamas įspėjo kitus studentus, kurie buvo vidutiniškai dešimčia metų vyresni: "Kad nuo Irutės galvos nė vienas plaukas nenukristų". Niekas nedrįso nepaklusti — kolegos studentai su ja elgėsi labai pagarbiai. Irutė didžiuojasi, kad studijavo kartu su tokiais aktoriais kaip Viktoras Gvozdickis, Andrejus Boltnevas, Tatjana Kuliš.
"Profesionalioje scenoje pradėjau vaidinti jau antrame kurse — mane paėmė į Fiodoro Volkovo Jaroslavlio akademinį teatrą. Trečiaisiais mokslo metais nuvažiavau į Vilnių, kur Dramos teatre trumpai viešpatavo Romanas Viktiukas, parodžiau jam dvi scenas, ir jis mane priėmė. Sakė: "Baigsite mokslus, atvažiuokite, mes lauksime". Bet likimas — susituokiau ir išvykau į Permę. Dešimt metų dirbau pas Ivaną Timofejevičų Bobyliovą Permės akademiniame dramos teatre. Iš ten aš persikėliau į Sankt Peterburgą kaip didelę patirtį turinti aktorė — jau buvau įkūnijusi 42 klasikinius vaidmenis", — prisimena Irutė Vengalytė.
Aš Rūta Viktorovna!
Į DDT Irutę ir jos vyrą Nikitą Andrejevičių Šurajevą, talentingą režisierių ir dramaturgą, 1988 metais pakvietė vyriausiasis DDT režisierius Georgijus Aleksandrovičius Tovstonogovas. Permės teatro gastrolėse Rygoje Irutę pastebėjo Dina Morisovna Švarc, Tovstonogovo draugė ir padėjėja.
"Dina Morisovna papasakojo apie mane Tovstonogovui, ir pirmas mūsų susitikimas buvo toks: "Pasirinkite savo vaidmenį debiutui viename iš mano spektaklių". Antras susitikimas: "Na, ką išsirinkote? Aš laukiu". Bet aš nieko neišsirinkau. Papasakojau trupės vadėjai Olgai Marlatovai: "Aš nenoriu taip pradėti". Ir ji atsakė: "Teisingai"".
Po metų Georgijus Tovstonogovas mirė, tačiau Irutė vis dėlto suvaidino jo spektaklyje pagal Gorkio "Dugne".
"Georgijaus Aleksandrovičiaus jau nebuvo, bet jis net iš ten, iš kažkur, vadovavo, juk tai buvo jo paskutinis spektaklis. Ir turėjau galimybę į jį patekti tik per vieną repeticiją. Manęs paklausė, ar aš galėčiau tai padaryti. Atsakiau, kad padarysiu viską, kas įmanoma. O ten vien įžymybės: Basilašvilis, Frejndlich, Strželčikas, Lebedevas, Lavrovas, Ivčenko, Kuznecovas, Kovelis, Makarova, Popova. Atėjau išmokusi visą tekstą, jie visi tai įvertino. Ir visi taip džiaugėmės, kad mes per vieną repeticiją viską padarėme. Taigi, aš įžengiau į spektaklį labai deramai, bet dėl viso pikto sūnui Prochorui pasakiau, kad kraunu lagaminą. Jei patirsiu nesėkmę, griebsiu daiktus, ir į traukinį — Rusija yra didelė. Bet viskas įvyko puikiai. Ir po spektaklio Lebedevas atėjo ir taip pasakė: "Mūsų, mūsų..."" — šypsosi Irutė.
Nuo tada aktorė dirba DDT. Tiesa, tik keli žmonės sugeba ištarti jos vardą ir tėvavardį. Tam tikru momentu aktorė paskelbė, kad jos vardas yra Rūta Viktorovna. "Trumpai ir aiškiai", — sako aktorė.
Tėvynės skonis
Lietuvoje Irutė Vengalytė turi didelę šeimą, kurią Irutė lanko gana dažnai. Lanko ir tėvų kapus.
"Turėjau gastroles Kaliningrade, ir viena diena buvo laisva, aš iškviečiau taksi ir nuvažiavau į kapines, pas tėvus. Kai tik kirtome Lietuvos sieną, pamačiau šiuos medžius su gandrais, užgniaužė širdį. Prisiminiau pionierių, komsomolo vaikystę, tėvą, senelį — "miško brolį", jis kiekvieną naktį ateidavo nakvoti, ir jei mano tėvas nebūtų tarnavęs kariuomenėje, visą mūsų šeimą būtų ištrėmę. Prisiminiau ir tai, kad, kai tėvą ištiko insultas, jis gulėjo 13 metų, ir mama, rusė Klava, prižiūrėjo jį", — prisimena Irutė.
Aktorė turi du pasus, kurie jai suteikia teisę bet kuriuo metu nuskristi į Vilnių. Vos panorėjusi gali apsilankyti Naujosios Vilnios rajone, kur ji atvažiuodavo po mokslų, rausdavo lysves ir kramtydavo petražoles, kurias augino mama.
Ji didžiuojasi palaikydama šiltus, draugiškus santykius su Lietuvos konsulatu Sankt Peterburge ir asmeniškai su konsulu Dainiumi Numgaudžiu.
"Pasaulis yra labai mažas, ir aš džiaugiuosi galėdama pasakyti, kad mano gyslomis teka ir lietuviškas, ir rusiškas kraujas. Abi šalys man yra vienodai artimos", — sakė aktorė.
