Iš karto krenta į akis tai, kad vidaus politikos aspektai "valstiečių" kandidatui šioje prezidentinėje kampanijoje, matyt, bus svarbiausi. O užsienio politikoje jis, atrodo, planuoja "praslysti", vengdamas aštresnių kampų, nors ir pastaruoju atveju išryškėjo vienas svarbus dalykas.
Tvarka bus
Kadaise su tokiu šūkiu kandidatavo Rolandas Paksas. Sprendžiant iš rinkiminių Skvernelio kalbų, jam šis lozungas irgi labai tiktų, nes akivaizdus premjero prioritetas — valdžios skaidrumas ir kova su korupcija.
Reikia pripažinti, kad tai logiškas buvusio policininko sprendimas (tuo labiau, kad prezidentas gali reikšmingai paveikti teismų, prokuratūros ir specialiųjų tarnybų darbą). Be to, šį įvaizdį idealiai sustiprina parinkti komandos veidai — su "MG Baltic" kovojęs Vytautas Bakas ir Rasa Kazėnienė.
Pastaroji 2016 metais, būdama Kauno tardymo izoliatoriaus buhaltere, išdrįso pranešti teisėsaugai, kad viena įmonė daug metų laimi įstaigos organizuojamus maitinimo paslaugų pirkimus, o jos savininko sutuoktinė dirba izoliatoriaus Personalo skyriaus viršininke.
Kitaip tariant, puikus kovos su neskaidria sistema simbolis. Be to, kartu su kitomis dviem Skvernelio pristatytomis atstovėmis — gyvas argumentas, kad premjeras nepagrįstai kritikuojamas už tariamą skeptišką požiūrį į moteris politikoje.
Na, o tam, kad skaidrios politikos ir teisėsaugos tema netaptų vienintelė vidaus politikos programoje, Skvernelis pabrėžė, jog kartu su Vyriausybe ir Seimu sieks taip pagerinti ekonominę situaciją šalyje, kad joje norėtų gyventi jaunos šeimos ir tie, kurie kadaise paliko Tėvynę.
Skamba, be abejo, populistiškai, bet politinės sistemos stabilumo (kai prezidentas bendradarbiauja, o ne konfliktuoja su kitomis valdžios šakomis) akcentavimas yra prasmingas ir patrauklus, nes Gitanas Nausėda ir Ingrida Šimonytė, kaip konservatorių kandidatai, su "valstiečiais" bendros kalbos, greičiausiai, neras.
Trumpai tariant, Skvernelis (jo patarėjai) protingai pasirinko esminį vidinį tikslą (rinkiminį pažadą). Komanda su juo irgi teoriškai gerai dera, bet praktiškai V. Bako, kaip štabo vadovo, figūra (jau nekalbant apie politiškai silpną moterų būrį) atrodo keistai ir net prieštaringai ― Skvernelis pristatė jį su dideliu pasitikėjimu, bet nepalieka įspūdis, kad jam geriau tiktų konservatorių partija...
Silpnoji grandis
Tai, kad užsienio politika nėra premjero arkliukas, buvo matyti iš karto (užtenka prisiminti tiesiog kvailą pasiūlymą Baltarusijai dėl Astravo atominės elektrinės). Tad nenuostabu, kad, kai kandidatui užduodami klausimai, susiję su šia sfera, jis pradeda nervintis ir "painiotis parodymuose", bando kalbėti aptakiai ir dviprasmiškai.
Pavyzdžiui, akivaizdu, kad Europos (Vokietijos) ir JAV keliai išsiskiria, ir Lietuvai greitai teks rinktis, į ką orientuotis. Tačiau Skvernelis sako, kad abu partneriai svarbūs, o į Amerikos lūkesčius reikia atsižvelgti, bet turėti ir savo poziciją. Kaip jis tai įsivaizduoja, atviras klausimas. Be to, istorija rodo, kad bandymas sėdėti ant dviejų kėdžių baigiasi blogai, ir galiausiai galima likti prie suskilusios geldos.
Šiame kontekste kyla įtarimas, kad Skverneliui paprasčiausiai trūksta nuodugnaus tarptautinės politikos (jos tendencijų) supratimo, ir todėl jis kalba štampais, aiškiai nesuvokdamas išsakomos nuomonės pasekmių.
Kita vertus, jo spaudos konferencijos metu išryškėjo vienas reikšmingas dalykas. Premjeras pažymėjo, kad Europos Sąjunga turėtų būti savarankiškų valstybių sandrauga, o tokios iniciatyvos kaip ES kariuomenės idėja ― nepriimtinos (tuo labiau, kad yra NATO). Kitaip tariant, jo požiūris artimesnis Vengrijai ir Lenkijai, o ne Vokietijai ir Prancūzijai, kurios prezidentas yra atkaklus europinės federalizacijos šalininkas.
Tokia (nacionalistinė) prieiga galima, bet ar Skvernelis gali pasakyti, ką Lietuva darys, jeigu atsiras "dviejų greičių Europa"? Pagal jo logiką, šalis turėtų likti už integruoto branduolio ribų. Tačiau su kuo? Amerika? Lenkija? O jeigu federalizuotis nuspręs didesnė dalis Europos Sąjungos, Skvernelis pasiūlys pasitraukti iš jos, kaip tai padarė Didžioji Britanija?
Kol kas atrodo, kad tai pernelyg sudėtingi klausimai paprastam policininkui. Jam paprasčiau pasakyti, kad mes skirsime 2 procentus BVP gynybai, o iki 2030 metų ― net 2,5 procento. Taip pat, kad Rusija yra agresorė, ir tegul pirma parodo norą bendradarbiauti, o mes dar pagalvosime. O NATO tegul geriau apgina Lietuvą ne tik sausumoje, bet ir ore bei jūroje (kad tai be reikalo padidins įtampą regione, Skvernelis, turbūt, dar nespėjo pagalvoti).
Apskritai, galima teigti, kad rinkiminė premjero strategija yra daugiau ar mažiau aiški — jos pagrindinis akcentas bus pažadas kovoti su korupcija, o užsienio ir saugumo politikos srityje bus sakoma, kad reikia draugauti su visais ir ginti Lietuvos interesus (tai yra, nieko konkretaus) bei didinti išlaidas gynybai. Taip pat, sunku teigti, kad kandidatas subūrė stiprią komandą.
Kol kas nesusidaro įspūdis, kad Skvernelis tikrai laimės. Tačiau įdomiausias dalykas yra tas, kad jis labai netikėtai tapo ministru pirmininku. Tai gal ta pati (tik jam žinoma) politinė magija padės tapti ir prezidentu?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
