Kai prie ko nors pripranti, ima atrodyti, kad taip ir bus visą laiką. Tačiau šioje žemėje nėra nieko amžino, tuo labiau politikoje.
Šiuo metu Lenkijos valdžios santykiai su Briuseliu ir Vokietija, kuri kartu su Prancūzija iš esmės remia glaudesnę ES integraciją, nėra patys geriausi. Pavyzdžiui, faktinis lenkų lyderis Jaroslavas Kačinskis yra sakęs, kad Berlynas dominuoja Europos Sąjungoje ir nori primesti kitiems jos nariams savo valią.
Tačiau neseniai paaiškėjo, kad ši Lenkijos ir ES priešprieša yra ne visos šalies, o tik dabartinės jos valdžios iniciatyva, ir po kurio laiko Varšuva gali pakeisti nacionalistinę poziciją į proeuropinę, o tai aktualu ir Lietuvai.
Permainų ženklai
Pirmiausia, šiuo atveju norisi prisiminti, kad praeitų metų pabaigoje Vokietijos vicekancleris Olafas Šolcas rimtu veidu pareiškė, jog Prancūziją JTO Saugumo Taryboje turėtų pakeisti Europos Sąjunga, ir tai yra Vokietijos interesų rėmuose.
Šio straipsnio kontekste svarbu tai, kad Šolcą parėmė Lenkijos (kuri, kaip minėta, nedraugauja su Briuseliu) užsienio reikalų ministras Jacekas Čaputovičius. Be to, jis pažymėjo, jog ES suverenitetą sustiprintų karinis branduolinis statusas, leisdamas suprasti, kad jo pagrindu galėtų tapti prancūzų branduolinis ginklas.
Tada kilo mintis, kad ir Lenkijoje yra proeuropinių jėgų. Tik nebuvo aišku, ar jos gausios ir įtakingos. Ir štai pagrindinės šalies opozicinės partijos "Pilietinė platforna" lyderis Gžegožas Schetyna parašė straipsnį, kuriame teigia: "Mes grąžinsime šalį atgal į Europą. Mes galime nugalėti valdančiąją dešiniųjų populistų partiją. Nauja Lenkijos vadžia su Europine koalicija priešakyje siektų dalyvauti Makrono iniciatyvose, kurių tikslas yra ES reforma".
Kitaip tariant, proeuropinės nuotaikos Lenkijoje nėra atsitiktinis ir epizodinis faktorius. Dar daugiau, jis gali tapti dominuojantis.
O tuo tarpu Lietuvoje...
O tuo tarpu Lietuvoje prezidento posto siekiantis premjeras Saulius Skvernelis, teigdamas, kad Varšuva turi būti strateginė Vilniaus partnerė, pabrėžė: "Neturėtume pereiti į unitarinės valstybės modelį, deleguodami vis daugiau kompetencijų ES institucijoms. Neturėtume sutikti su atskiro viceprezidento, atsakingo už finansus, skyrimu".
Kitaip tariant, jam su Prancūzijos prezidentu, kitaip nei Schetynai, nepakeliui. Tačiau tuomet gali nepasiteisinti jo viltis, kad Lietuva ir Lenkija niekada negrįš "į tuos laikus, kai negirdėjome vienas kito". O jeigu negirdės Varšuva, tai kas liks? Budapeštas? Roma? "Puiki" kompanija.
Tiesa, šiuo metu daug kalbama apie tai, jog artėjantys Europos Parlamento rinkimai parodys, kad iniciatyvą Europoje perima nacionalistai. Taip, jie iš tiesų gali sustiprinti savo pozicijas šioje ES valdžios institucijoje. Tačiau jos vaidmuo Europos Sąjungos valdymo struktūroje nėra esminis, o, be to, didesnis mandatų skaičius nereiškia daugumos.
Tokiu būdu, federalistinis Vokietijos ir Prancūzijos iniciatyvumas, greičiausiai, niekur nedings. Todėl antieuropietiška Skvernelio pozicija rizikuoja tapti marginaline, ir gali atsitikti taip, kad Lietuva šiuo atveju liks net be Lenkijos paramos. Tiesa, yra dar "mūsų viskas" — Amerika, su kuria jis planuoja plėsti bendradarbiavimą. Tik norisi paklausti: o Europą menkinantis Donaldas Trampas apie tai žino? Ir tai jau nekalbant apie minimalią finansinę Lietuvos naudą JAV, kas jam rūpi labiausiai.
Lietuva ir Lenkija: draugauja, kad pakenktų Rusijai >>
Žinoma, gal nei Schetyna, nei Skvernelis dar nieko nelaimės. Tačiau esmė ta, kad būsimas Lietuvos vadovas turi kruopščiai įvertinti besiklostančią tarptautinę situaciją, teisingai suvokti jos tendencijas ir "nepūsti prieš vėją". Nors šalies užsienio politika jau seniai neretai prasilenkia su sveiku protu...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
