Nebūtina ką nors uždrausti įstatymu. Galima sukurti nepakantumo atmosferą kitaip mąstančiam. Tada niekam net nekils noras turėti kitą nuomonę ir ją viešai reikšti.
O temų yra labai jautrių. Toksiškų. Ypač iš Naujosios Lietuvos istorijos. Čia nei akimirkai nepraranda budrumo "teisingos istorijos" sargybiniai.
LRTK buvo pasiūliusi sąrašą papildyti draudimu skelbti informaciją, kurioje, be kita ko, "bandoma iškraipyti Lietuvos istorinę atmintį".
Pagal šį sąrašą galima būtų "kalti prie kryžiaus" Lietuvos teatrologę, rašytoją, visuomenės veikėją Rūtą Vanagaitę už knygą "Mūsiškiai". Ir, žinoma, visuomenės informavimo priemones, kurios bent menkiausia abejonės užuomina prisilietė prie Lietuvos istorinės atminties.
Tačiau nei esamų, nei naujai kuriamų įstatymų neprireikė: Rūtą Vanagaitę prikalė mūsiškiai propagandistai. Nepakantumo atmosfera kitokiai nuomonei per pastarąjį dešimtmetį tapo tam ypač palanki. Naujosios Lietuvos istorijos nekaltybės sargybiniai ėmėsi egzekucijų. "Vertybiniu pagrindu".
Prieš dvejus metus apie 30 tūkst. Vanagaitės knygų atsidūrė Kauno Laisvosios ekonominės zonos (LEZ) sandėliuose. Tada leidykla "Alma littera" sprendimą nutraukti bendradarbiavimą su Vanagaite ir išimti jos knygas iš prekybos vadino nuoširdžia leidyklos reakcija ir vertybiniu sprendimu.
"Mūsiškiai" — knyga apie žudikus ir nužudytuosius. Apie lietuvius ir žydus. Apie tai, kas įvyko prieš 78 metus su mūsiškiais mūsų, Lietuvos, žemėje. Knyga pagrįsta Lietuvos istorikų įžvalgomis, žudikų išpažintimis, žudynių liudininkų pasakojimais ir pokalbiais su Lietuvos senoliais, tebegyvenančiais šalia žudynių vietų.
"Mūsiškiai" — stiprios moters knyga stipriems. Tiems, kurie neužsimerkia prieš tiesą, tikėdamiesi, kad ji išnyks.
Nepaisant budelių ir propagandos skleidėjų, Rūtos Vanagaitės "Mūsiškiai" 2017 metais pateko į Lietuvos bibliotekų skaitomiausių knygų dešimtuką.
Tarp 2018 metų Nacionalinės premijos laureatų yra ir rašytojas Marius Ivaškevičius. Jis buvo įvertintas už "drąsų literatūros žingsnį į teatrą".
Marius Ivaškevičius (g. 1973) — dramaturgas, prozininkas, kino scenaristas. Svarbiausi kūriniai: pjesės "Išvarymas", "Madagaskaras", "Rusiškas romanas", romanas "Žali". Autoriaus kūryba versta į lenkų, vokiečių, slovėnų, prancūzų, rusų, baltarusių, italų, anglų kalbas.
Rašytojas yra pelnęs Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūros premiją, ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medalį. Už pjesę "Rusiškas romanas" pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą — "Auksinę kaukę".
2002 metais, kai pasirodė jo romanas "Žali", Ivaškevičius sulaukė prieštaringų, net isteriškų vertinimų — ne visiems patiko, kaip jis savo kūrinyje vaizdavo "partizanus", jis buvo net kaltintas istorinės atminties paniekinimu.
Ivaškevičius laikomas vienu talentingiausių lietuvių rašytojų, tačiau jau kurį laiką nepasirodo naujų jo kūrinių. Paklaustas, ar artimu laiku bus išleistas jo naujas literatūros kūrinys, jis sakė, kad planuoja tai, tačiau kada ir apskritai ar bus, kol kas bijo prognozuoti.
Politinių kalinių, tremtinių bei kitos organizacijos šių metų pradžioje reikalavo sušaukti Lietuvos Nacionalinės premijų komisijos posėdį ir iš naujo svarstyti klausimą dėl premijos rašytojui Mariui Ivaškevičiui, "atsižvelgiant į jo vykdytą mirusiųjų atminimo niekinimą". Tokia atmosfera nėra palanki kūrybai.
Prieš dešimtmetį knygų lentynose pasirodęs istoriko Alfonso Eidinto istorinis romanas "Erelio sparnų dvelksmas" buvo sutiktas su dideliu skaitytojų susidomėjimu. Ir be isterijos.
"Erelio sparnų dvelksmas" — istorinio romano "Ieškok Maskvos sfinkso" tęsinys, apimantis laikotarpį nuo 1940 m. birželio vidurio iki 1942 m. kovo pabaigos. "Maskvos sfinkse" atskleidęs Lietuvos nepriklausomybės praradimo 1940 metais peripetijas, antrajame savo istoriniame romane Alfonsas Eidintas siekė parodyti Lietuvos nacionalistų iliuzijų, sietų su Vokietija ir prasidėsiančiu TSRS ir Vokietijos karu, žlugimą.
Ar praėjus dešimčiai metų po šios knygos išleidimo Lietuvos istorikas, rašytojas, diplomatas, Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Alfonsas Eidintas šiandien bent hipotetiškai galėtų tikėtis palankaus savo kūrinio vertinimo? Be isterijų, be etikečių klijavimo, be kaltinimų Tėvynės išdavyste?
"Seimo sprendimas partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą paskelbti šalies vadovu buvo nepagrįstas", — teigia istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Jis savo socialinio tinklo paskyroje paskelbė dokumentą, kuriuo remiantis matyti, kad Ramanauskas-Vanagas nėjo kariuomenės vado pareigų ir negalėjo būti prilygintas aukščiausiam šalies pareigūnui. Tačiau istorikas Arvydas Anušauskas teigė, kad šis dokumentas atrodo kaip "abrakadabra".
Arvydas Anušauskas — ne tik istorikas. Ponas Arvydas Anušauskas yra Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininko pavaduotojas, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys ir, žinoma, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos Seime narys. Pono Anušausko galimybės būti išgirstam nepalyginamai didesnės nei istoriko, habilituoto humanitarinių mokslų daktaro Alvydo Nikžentaičio.
Sakyti, jog II-ojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nieko nevyko ir mes esame nekalti, yra neteisinga. Faktas lieka faktu — fašistinės Vokietijos okupacijos metais Lietuvoje, aktyviai dalyvaujant lietuviams, buvo nušluota ištisa Lietuvos piliečių tautinė mažuma, turėjusi tokias pat teises gyventi Lietuvoje kaip ir lietuviai. Užteko būti žydu, jog būtum išvežtas į Osvencimą ar nužudytas Lietuvoje.
Žydų žudynėse aktyviai dalyvavo kai kurie lietuviai. Kodėl? Vienareikšmio atsakymo nėra. Viena pusė užima gynybinę poziciją, kita kaltina šiuo nusikaltimu visą tautą, klijuodama "žydšaudžių" etiketę net ir tiems, kurie tuo metu nebuvo gimę. Praeities pakeisti neįmanoma, tačiau ją apmąstyti reikia. Ramiai, be "demaskavimų" ir propagandinio riksmo. Be nuolatinio vidaus ir užsienio priešų paieškų.
Paradoksas, tačiau su priešais gyventi yra geriau. Nes gali jiems inkriminuoti kruviniausius savo istorijos faktus ir įprasminti savo paties šių dienų kovą už vienintelę teisingą tiesą.
Per pastarąjį dešimtmetį kova už vienintelę tiesą įgavo sisteminį pobūdį.
Į kovą kvietė ir Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė: "Šiandieną visame pasaulyje vykstantis propagandinis karas yra ne mažiau pavojingas, nei tas, kuriame šaudoma tikromis kulkomis. Melas nuodija žmonių protus ir širdis, pamina pasitikėjimą vieni kitais ir įkalina baimės gniaužtuose. Tačiau melas ateina ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus. Prisidengus melu mėginama perrašyti šalies istoriją, menkinti mūsų tautos didvyrius, niekinti demokratiją ir pačią teisę. Todėl sveikinu žurnalistų iniciatyvą vienyti jėgas ir padėti išsklaidyti propagandos miglą. Linkiu visada išdrįsti ir atsispirti ne tik priešiškų išorės jėgų propagandai, bet ir melui viduje".
Vienas lauke ne karys. Prezidentės kvietimą išgirdo ir stojo į kovą ponas Jakilaitis. Jis ne vienintelis propagandistų divizijos karys.
Žurnalistas Edmundas Jakilaitis pradėjo naują projektą "Dekonstrukcijos". Pirmoji laida eteryje pasirodė šių metų kovo 11-ą dieną. Simbolinę dieną. Ją galima žiūrėti per "Laisvės TV", DELFI ir www.demaskuok.lt.
"Rusija siekia daugybės tikslų — parodyti Lietuvą kaip nepatikimą NATO ir Europos Sąjungos valstybę, valstybę, kurioje nėra demokratijos, teisės viršenybės, valstybę, kurioje garbinami nusikaltėliai, valstybę, kurios kariuomenė korumpuota ir nemotyvuota, valstybę, kurios neverta ginti ar dėl jos aukotis. Rusijos propagandistai siekia parodyti Lietuvą kaip iš esmės žlungančią valstybę. Apie visa tai mes kalbėsime "Dekonstrukcijose"", — anonsuodamas laidą sakė Jakilaitis.
Pono Jakilaičio manymu, nebūtina, kad viena laida pakeistų visos Lietuvos požiūrį, bet, tam tikra prasme, ji įneš aiškumo, nes propaganda pati savaime yra tendencingai atrinkta informacija, sumaišyta su tam tikra melo doze, ir taip visuomenė yra klaidinama.
Pasak Jakilaičio, tai metodika, kai kiekvienoje propagandos žinutėje yra dalis tiesos, kad ji atrodytų teisinga, bet yra dalis melo, išverstų rankovių, ir tada tu žiūrėdamas į tas išverstas rankoves nelabai įsivaizduoji, koks tas švarkas yra iš tikrųjų.
"Čia ir yra mūsų užduotis, ištraukti rankoves atgal, kad žmonės matytų visą švarką", — teigia Jakilaitis.
Jakilaitis viliasi, kad ši laida prisidės prie aiškesnio situacijos matymo ir, galbūt, pavyks pasiekti ne tik pačius laidos žiūrovus, bet ir sukelti platesnę diskusiją.
Ar lemta išsipildyti Jakilaičio lūkesčiams padiskutuoti, kai dominuoja viena tiesa, viena nuomonė? Valstybiniu lygiu. Ar dar turės noro ir entuziazmo į diskusijas įsitraukti rašytojai Rūta Vanagaitė ir Marius Ivaškevičius, istorikai Alfonsas Eidintas ir Alvydas Nikžentaitis?
Tebūna šių diskusijų moderatorius žurnalistas Edmundas Jakilaitis. Gal jam pavyks "detoksikuoti" slogią nepakantumo kitai nuomonei atmosferą mūsų visuomenėje. Ar Lietuvos tokia dalia — kovoti?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
