Lietuvoje nuo vasario 6-osios pasirašinėjama Vilniaus miesto savivaldybei skirta peticija, raginanti sostinėje nukelti Petro Cvirkos (1909-1947) paminklą, sukurtą dailininko-architekto Igno Laurušo.
Vilniečių iniciatyvinės grupės peticijoje "Už Petro Cvirkos paminklo nukėlimą" rašoma, jog tokių "balvonų" Lietuvoje dar yra apie 160 ir vienas jų — paminklas sovietiniam politiniam veikėjui Cvirkai.
Teigiama, jog Rusija tokius paminklus-ideologinius simbolius pasitelkia kaip savo informacinio karo įrankį.
Viena iš peticijos iniciatorių — Vilniaus universiteto Rusijos ir Rytų Europos kurso magistrantė Kamilė Šeraitė. Ji, beje, dirba Seime — yra Lauryno Kasčiūno sekretorė-padėjėja. Taip taip, to paties Lauryno Kasčiūno.
Laurynas Kasčiūnas — Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys, Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos narys ir, be abejo, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys. Dar anksčiau ponas Kasčiūnas buvo aktyvus Lietuvos nacionaldemokratų partijos narys, buvo tos partijos vadovo Murzos pavaduotojas. Vėliau dirbo Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės komandoje patarėju.
Paprieštaravus panelei Kamilei Šeraitei, kad Petras Cvirka juk buvo geras rašytojas (tarpukario Lietuvoje už novelių rinkinį "Kasdienės istorijos" 1938 metais laimėjo "Sakalo" leidyklos premiją), panelė Kamilė atsakė trumpai ir aiškiai.
Kamilė Šeraitė: "Rašytojas jis geras, bet paminklas pastatytas ne rašytojui, bet sovietiniam politiniam veikėjui".
Tačiau Rusijos bolševikai, nors ir išžudė monarchus, po Spalio revoliucijos vis vien Leningrade (Sankt Peterburge) nenugriovė paminklo carui Petrui Pirmajam. "Varinis raitelis", sukurtas XVII a., iki šiol stovi. Tad kuo anas Petras skiriasi nuo mūsų Petro? Jei net bolševikai savo Petrą paliko.
Seimo nario Lauryno Kasčiūno padėjėja žino atsakymą.
Kamilė Šeraitė: "Mes kuriame savo istoriją ir lygiuojamės į kitokias valstybes nei Rusija. Galvojame, ką savo skulptūromis pasakosime ateities kartoms".
Panelė Kamilė pabrėžia, kad "jei sugebėjome atsikratyti Žaliojo tilto skulptūrų, tai turime sugebėti atsikratyti ir šito paminklo".
O koks kitas paminklas galėtų stovėti Petro Cvirkos vietoje?
Atsakymas ir šiuo klausimu yra gerai išmoktas.
Panelė Kamilė Šėraitė: "Galėtų pastatyti paminklą Adolfui Ramanauskui-Vanagui. O gal buvusiam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui (Ronald Reagan), nepripažinusiam Lietuvos okupacijos, pavadinusiam Sovietų Sąjungą blogio imperija. Bet patys vilniečiai turėtų nuspręsti".
Įdomu, ar kas paklaus vilniečių?
Prancūzai kadaise per buržuazinę revoliuciją vieni pirmųjų Europoje nukirsdinę savo monarchus vis vien paliko stovėti Liudviko XIV statulą. Florencijoje (Italija) išliko paminklai net patiems žiauriausiems Medičiams. Išliko ir pačių žiauriausių senovės Romos imperatorių bei karvedžių statulos. Tokia istorija.
Petras Cvirka — vienas žymiausių XX a. pirmos pusės rašytojų, prozininkas, socialinio tipo realistas, vaizdingo žodžio meistras. Psichologinių-socialinių, satyrinių ir folklorinių romanų autorius, novelistas, vaikų rašytojas.
"Jeigu paklaustum dabartinės mūsų literatūros mėgėjų, kuris rašytojas nūnai populiariausias, iš daugelio išgirstum, jog Petras Cvirka. Kas nežino Cvirkos "Frank Kruk", "Žemės maitintojos", "Meisterio ir sūnų"? Už "Žemę maitintoją", už "Kasdienes istorijas" Cvirka yra gavęs premijų, bet jokios premijos negali taip rašytojo apibūdinti, kaip jo idėjingumas ir populiarumas skaitytojų masėse". Taip apie Cvirką žurnale "Mūsų jaunimas" 1939 metais atsiliepė literatūros kritikas Julius Būtėnas.
Petras Cvirka — prieštaringai vertinama asmenybė, tai tiesa. Kita vertus, žmogus visada yra kur kas daugiau nei politinės pažiūros, o jo kūryba iki dabar kelia šypseną daugelio veiduose. O ir parašė tiek daug kūrinių, nemažą dalį ir vaikams. Iš karto pagalvoju apie cukrinius avinėlius ir pasidaro saldžiau burnoje. Gal ir nereikia išteisinti, bet negalima ir paneigti fakto, kad tai buvo kūrybingas rašytojas, palikęs daug savo išleistos kūrybos.
Deja, šiandien visai kitą skonį pajunti burnoje, skaitydamas kasčiūnų, ažubalių, buškevičių pareiškimus ir peticijas.
Ne "balvonams" istoriją perrašyti, ją "kastruoti" ir klastoti. Ar tai būtų Prancūzijos, Italijos ar Lietuvos istorija. Istorija yra istorija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
