Didžiosios Britanijos premjerė Tereza Mei vis važiuoja į Briuselį, tas vis atideda "Brexit" dieną (pastarąjį kartą ― iki šių metų spalio 31 dienos), o po to Britanijos Parlamentas nubalsuoja prieš pasiektą su ES susitarimą. Tuo pat metu jis nenori "kietojo išėjimo" ir neatleidžia Mei, bet nepasako tiksliai, ko nori.
Tokioje situacijoje kyla klausimas: mes matome tiesiog neatsakingų žmonių kuriamą betvarkę ar kryptingai realizuojamą planą, kuris tik atrodo kaip nevaldomas chaosas? Tai gali būti panašu į sąmokslo teoriją, bet kuo toliau, tuo labiau "Brexit" epopėja primena rimtų interesų kovą vieningos Europos idėjos kontekste.
Dar kartą apie transatlantinius santykius
Šio straipsnio istorija prasidėjo tada, kai jo autorius išgirdo ES vyriausiojo derybininko "Brexit" klausimu žodžius. Kaip, komentuodamas pokalbį su britų euroskeptiku Naidželu Faradžu, pažymėjo Mišelis Barnjė: "Mes turime suvokti, kad ES yra jėgų, kurios norėtų sugriauti ją iš vidaus. Mes turime apginti savo interesus ir vertybes". Anksčiau jis sakė, kad ES vienybę reikia saugoti nuo populistų ir nacionalistų.
O dabar atspėkite, kam patinka Barnjė kaip kandidatas į Europos Komisijos vadovo postą? Žinoma, pagrindiniam europiniam federalistui ― Prancūzijos prezidentui Emanueliui Makronui, kuris atkakliai priešinosi dar vienam "Brexit" atidėjimui be griežtų reikalavimų Londonui.
Kitaip tariant, du vieningos Europos šalininkai mano, kad "Brexit" kaip reiškinys ir procesas kelia jai grėsmę ir turi baigtis kuo greičiau ― su sutartimi ar be jos. Tačiau europinis, tame tarpe ir britų, nacionalistinis populizmas, greičiausiai, yra tik ledkalnio viršūnė, ir į problemą reikia žiūrėti plačiau, nes logikos keliai veda į Baltuosius rūmus.
Pažiūrėkime, ką apie "Brexit" sako populistu ir nacionalistu vadinamas JAV prezidentas Donaldas Trampas: "Labai blogai, kad Europos Sąjunga tokia griežta Didžiosios Britanijos ir "Brexit" atžvilgiu. Kartu ES yra didelė Jungtinių Valstijų prekybos partnerė, ir tai pasikeis". Anksčiau jis yra sakęs, kad Mei suderėtas susitarimas su ES naudingas Briuseliui ir yra kliūtis dvišaliam prekybos sandoriui tarp JAV ir Jungtinės Karalystės (ir apskritai Trampas atvirai simpatizuoja nacionalistinėms Europos jėgoms, su kuriomis aktyviai dirba jo buvęs patarėjas Stivas Banonas).
Taigi, išeina, kad Britanijos Parlamentas, kuris vis atmeta Mei sutartį, daro tai, ko nori Trampas. Taip, deputatai pasisakė prieš "kietąjį Brexit", bet savo elgesiu, kuris sąmoningai ar nesąmoningai paremtas nuostata "to, ką žinau, nenoriu, ko noriu, nežinau", jie iš esmės veda būtent prie tokio finalo (nebent ES pakeistų susitarimo sąlygas taip, kad Londonas gautų daugiau ekonominės laisvės ir galėtų suartėti šioje srityje su JAV, bet Briuselis to daryti neketina).
Tačiau tuomet jūs galite paklausti: jeigu susitarimas, kurį gina Mei, yra, kaip sako vis labiau nesutariantis su Europa Trampas, naudingas ES, kodėl Makronas nenorėjo duoti Britanijos premjerei daugiau laiko tam, kad ji dar kartą pabandytų įtvirtinti jį savo Parlamente, tuo labiau, kad Mei pusėje yra tokia Trampo "draugė" ir artima Prancūzijos partnerė kaip Vokietijos kanclerė Angela Merkel?
Manytina, kad Makronas mato vieningą ateities Europą be glaudesnio bendradarbiavimo su Didžiąja Britanija. Kitaip tariant, jo ir Trampo požiūris šiuo atveju faktiškai sutampa, tik Paryžius nori atsikratyti Londono, o Vašingtonas ― jį pasiimti. Tuo tarpu Merkel (kartu su panašiai mąstančiomis jėgomis Amerikoje, kurios nesutampa su dabartiniu jos prezidentu, ir Jungtinėje Karalystėje) nori, kad kontinentinė Europa turėtų su britais kiek įmanoma glaudesnius ekonominius santykius.
Išeiti negalima pasilikti
Kuo visa tai gali baigtis? Žinoma, mūsų pasaulyje viskas įmanoma, bet vargu, ar Britanijoje įvyks dar vienas referendumas. Kartu britų dalyvavimas Europos Parlamento rinkimuose, kas šiandien jau visai tikėtina, reikštų, kad jie faktiškai niekur neišėjo. Tačiau kartu sunku patikėti, kad ES sutiks pakeisti išėjimo sutartį, o Jungtinės Karalystės Parlamentas pritars esamai.
Kitaip tariant, glaudesnių santykių tarp ES ir Londono šalininkai gali ilgai ir nuobodžiai bandyti juos kaip nors išsaugoti, bet "Brexit" vis tiek turės anksčiau ar vėliau įvykti. Sprendžiant iš dabartinių tendencijų, jis įvyks "kietai", bet vėliau, ir įdomu tai, kad toks scenarijus yra permainų Europoje simbolis ― galima jų nenorėti ir priešintis joms, bet jos (ar tai būtų perėjimas prie europinės federacijos, ar grįžimas prie nacionalinių valstybių, ar ir tas, ir tas) yra neišvengiamos.
Makronas, Merkel, Trampas, Mei ― tai ne žmonės, o idėjos ir tendencijos, kurios konkuruoja tarpusavyje, ir šio žaidimo rezultatas yra sunkiai prognozuojamas. Šiame kontekste belieka (ypač tokioms mažoms valstybėms kaip Lietuva) pabandyti suprasti jo esmę, pajusti jo eigos kryptį ir pasiruošti jo galimoms pasekmėms. Ir geriau siaubinga pabaiga, nei siaubas be pabaigos...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
