Jei Porošenko rinkimų metu vadovavosi šūkiu "arba aš ,arba Putinas", tai Donaldo Trampo oponentai palaipsniui pereina prie šūkio "arba Trampo apkalta dabar, arba Putinas vėl paskirs jį prezidentu".
Prieš penkerius metus buvo neįmanoma įsivaizduoti, kad svarbiausiose Amerikos televizijos laidose bus svarstoma galimybė kuo skubiau apkaltinti dabartinį prezidentą, nes neva jis gali paprašyti Vladimiro Putino "palenkti rinkimų lauką" savo naudai.
Diskusijos dėl Trampo apkaltos yra ne tik mados tendencija Amerikos žiniasklaidai, bet ir pagrindinė aukščiausių politikų-demokratų veikla.
Daugelis jų suvokė specialiojo prokuroro Miulerio "atsisveikinimo pareiškimą" kaip ženklą, kad apkalta yra galima ir netgi pageidautina.
Pasak leidinio "The Hill", Atstovų rūmų pirmininkė Nensi Pelosi pasakė Kalifornijos demokratams, kad "Kongresas tęs agresyvius tyrimus prieš prezidentą Trampą ir jo administraciją, susilaikydamas raginimo pradėti (faktinę) apkaltos procedūrą".
Pelosi rėmėsi buvusio specialiojo patarėjo Roberto Miulerio pranešimu "dėl Rusijos įsikišimo į 2016 metų prezidento rinkimus."
Kaip rašo "British Daily Mail", "Pelosi vis dar nėra pasirengusi apkaltinti Donaldą Trampą, bet 50 jo Demokratų partijos frakcijos narių ir vienas respublikonas trokšta politinio prezidento kraujo".
Apskritai skirtumas tarp vidutinio Parlamento atstovo ir radikalių Demokratų partijos narių privedė prie to, kad Pelosi mano, jog reikia surinkti svarių įrodymų bazę apkaltai, o likusi partijos dalis teikia pirmenybę schemai, kurią galima apibūdinti gerai žinomu posakiu: "ką čia galvoti ― reikia šokti".
Tai reiškia, kad jie siūlo nedelsiant pradėti apkaltos procesą ir paprasčiausiai nesuteikti Trampui galimybės dalyvauti ateinančiuose rinkimuose.
Šis radikalus amerikiečių sistemos politikų segmentas (kaip teisingai pažymėjo britų žurnalistai, net ir tarp Kongreso narių respublikonų) turi "nedelsiant pradedamos Trampo apkaltos" rėmėjų, savų "žiniasklaidos pakalikų".
Jų tikslas yra pripratinti paprastus amerikiečius prie idėjos, kad geriau yra paaukoti dabartinį prezidentą, net jei jo tariamų nusikaltimų įrodymų bazė yra, švelniai tariant, nepagrįsta.
Papilsčius vandenį prieš Trampą nuteikiantiems televizijos kanalams, tokiems kaip MSNBC, visa esmė išreiškiama posakiu: geriau bet kokia kaina pradėti apkaltą, nei leisti Putinui vėl paskirti Trampą JAV prezidentu.
Be to, į sąrašą norinčių ir galinčių daryti įtaką Amerikos rinkimams, kad padėtų Trampui, garbingiems Amerikos televizijos analitikams, taip patenka Kim Jong-un ir Saudo Arabijos princas Mohamedas bin Salmanas. Tai mums parodo gana konkretų Amerikos televizijos ekspertų išsilavinimo lygį ir intelektą.
Iš pirmo žvilgsnio Nensi Pelosi, kuri nenori įsitraukti į apkaltos procesą ir siūlo, pirmiausia, tirti dabartinį prezidentą nuolatiniais Kongresų tyrimais, pozicija atrodo toliaregiškesnė ir pagrįsta politiniu ir sociologiniu požiūriu.
Jei Trampo oponentai susiduria su iššūkiu laimėti 2020 metais prezidento rinkimus, tai bandymas dabar pasiekti apkaltą tik padidins Trampo populiarumą. "CNN" nurodo, kad dauguma amerikiečių gana šaltai priima idėją pašalinti prezidentą iš pareigų.
Tai reiškia, kad Miulerio tyrimas jų neįtikino, kad jis turėtų būti teisiamas dėl tariamai slapto susitarimo su Putinu arba užkertant kelią teisingumui: ""CNN" apklausoje 61 proc. rinkėjų ir "The Washington Post" taip pat parodė, kad tik 37 proc. amerikiečių nori, kad Kongresas pradėtų apkaltos procedūrą, o 56 proc. buvo prieš."
Tačiau sociologiniai motyvai ir panaši elektorato aritmetika yra svarbi tik tuo atveju, jei jie ketina žaisti prieš dabartinį prezidentą pagal civilizuotos politinės kovos taisykles. O jei ne? Ką daryti, jei demokratai tiki, kad paskutinė ir vienintelė galimybė atsikratyti Trampu yra sukelti tikrą pučą?
Sprendžiant iš metodų, naudojamų atliekant Miulerio tyrimą (pradedant nuo įrašymo ir šnipinėjimo kandidato kampanijos būstinėje ir naudojant netikrus failus, gautus iš МI6 atstovų), kurią pats JAV prezidentas teisingai vadino "perversmo bandymu", ši galimybė ne tik negali būti atmesta, bet taip pat turėtų būti laikoma viena iš labiausiai tikėtinų.
Demokratai turi pakankamai balsų, kad galėtų pradėti apkaltą per Kongresą, tačiau neturėtų užtekti balsų, kad procedūra būtų sėkmingai užbaigta.
Tačiau yra svarbių niuansų: remiantis logiška prielaida, kad kai kurios JAV specialiosios tarnybos yra suinteresuotos pašalinti Trampą, galima įsivaizduoti scenarijų, kokiu būdu bus surinktas reikiamas respublikonų senatorių balsų skaičius naudojant tiesioginius grasinimus arba šantažą, kompromituojančią medžiagą iš atitinkamų slaptųjų tarnybų įrašų.
Tačiau kalbant apie Jungtinių Valstijų susilpnėjimą (kuris yra objektyviai naudingas Rusijai tol, kol valstybės palaiko antirusišką politiką), abu scenarijai yra gana geri.
Jei Trampas būtų pašalintas iš pareigų, akivaizdžiai išgalvotu pretekstu, mažai tikėtina, kad jo (dažniausiai apsiginklavę iki dantų ir neapkenčiantys "Vašingtono pelkės") kariuomenės šalininkai, saugumo pajėgos ir plačių respublikonų rinkėjų sluoksniai priims tai ramiai ir taikiai.
Ko gero, priešingai, jie priims tai kaip signalą, kad politinėje srityje daugiau nėra ką veikti ir reikia jėga ginti savo teises ir laisves. Nepriklausomai nuo vėlesnio (beveik neišvengiamo) civilinio konflikto rezultatų, Amerika dėl to nesustiprės.
Jei Trampo nepavyks nušalinti, pagrindinės žiniasklaidos informacinis spaudimas vis tiek lems tai, kad bent trečdalis JAV gyventojų bus įsitikinę, jog realus KGB agentas juos kontroliuoja iš Baltųjų rūmų. Ir pats Vladimiras Putinas asmeniškai paskyrė jį į šias pareigas (veikiausiai du kartus — 2016 ir 2020 metais).
Tai taip pat neprisidės prie pilietinės taikos ir socialinės sanglaudos, kuri yra būtina viso ekonominio karo sąlygomis, kurias Vašingtonas dabar paskelbė ne tik Kinijai, bet ir buvusiems sąjungininkams.
Nepriklausomai nuo scenarijaus, sunku įsivaizduoti, kaip vidinės neapykantos draskoma šalis gali sėkmingai kovoti dėl pasaulinės hegemonijos.
Greičiausiai, kad iš hegemonijos liks tik begalinis sankcijų sąrašas — pradedant Rusija ir Kinija, baigiant Europos Sąjunga ir Meksika. Jungtinės Valstijos nebeturi jokių kitų įrankių didybės iliuzijai išsaugoti.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
