Lietuva ir Ukraina dažnai minimos kartu. Šiame kontekste įdomu palyginti Zelenskio ir Nausėdos, kurie jau spėjo pasikalbėti telefonu, pergales prezidento rinkimuose, jų pozicijas ir perspektyvas.
Pirmiausia, reikėtų pažymėti, kad abu dabar jau politikai antrajame ture surinko labai daug balsų. Tuo pat metu, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje rinkėjai labiau balsavo prieš negu už: ukrainiečiai — prieš Petro Porošenką, lietuviai — prieš konservatorius. Apskritai, abiejų šalių piliečiai akivaizdžiai nori kažko naujo ir tikisi, kad šis prezidentas tikrai viską ištaisys.
Pastaruoju atveju įdomu tai, kad tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje vis dar dominuoja suasmeninta politika: nors tose valstybėse — pusiau prezidentiniai režimai, kuriuose svarbų vaidmenį atlieka parlamentas, žmonės toliau balsuoja už prezidentą kaip už "gelbėtoją", nuo kurio viskas priklauso.
Trumpai sakant, Zelenskio ir Nausėdos išrinkimas — paklausos permainoms refleksija. Tačiau jų galimybės aktyviai dalyvauti vidaus politikoje priklausys nuo santykių su Seimu/Rada, ir spręsti šią problemą jie ketina skirtingai: Zelenskis — paleisdamas Parlamentą ir laimėdamas pirmalaikius rinkimus su savo partija, o neturintis partinio užnugario Nausėda — dialogo ir kompromiso keliu, naudodamasis visuomenės palaikymu ir asmeniniu autoritetu.
Lietuviai balsavo ne už Nausėdą, o prieš konservatorius, pareiškė žurnalistas >>
Taigi, naujas Ukrainos prezidentas turi didesnę laisvę veikti ir daugiau svertų kovoje dėl valdžios, bet politinė Lietuvos vadovo aplinka ne tokia konfliktinė, jau nekalbant apie oligarchų vaidmenį šalies politikoje (nors yra nuomonių, kad ir Nausėda yra nuo stambaus bankinio kapitalo priklausomas politikas).
Kitas lyginamosios analizės kriterijus — užsienio politika. Šiuo atveju Lietuvos ir Ukrainos prezidentus vienija griežta pozicija "Rusijos agresijos" atžvilgiu ir didelė priklausomybė nuo Amerikos. Iššūkių šioje srityje prasme, žymiai geresnėje situacijoje, žinoma, yra Nausėda. Taip, jam teks pasukti galvą, kaip elgtis aštrėjančių ES nesutarimų su JAV kontekste, bet Lietuvoje nevyksta karas, ir jai negresia ekonominis ir politinis krachas.
Ir čia mes priartėjome prie svarbiausio klausimo: kiek sėkmingas bus Zelenskio ir Nausėdos prezidentavimas? Jis faktiškai priklausys nuo dviejų dalykų — asmeninių politikų savybių (politinės valios tvirtumo) ir nuo jų nepriklausančių aplinkybių.
Lietuvos perspektyvos šiuo atveju atrodo šviesesnės. Nausėda turi daugiau politinės ir ekonominės patirties negu Zelenskis, kuris kol kas tik bando apsiprasti prezidento vaidmenyje. Tačiau net jeigu jam nepavyks rasti bendros kalbos su "valstiečiais", ir priešprieša tarp Seimo ir prezidentūros išliks ir po kitų Seimo rinkimų, Lietuva dėl to nežlugs, nes jos politinė-ekonominė sistema yra pakankamai tvirta ir stabili. Dar svarbiau yra tai, kad mūsų valstybė nėra didelio geopolitinio Rytų ir Vakarų žaidimo, kuris galėtų pražudyti jos valstybingumą, įkaitė.
Vaišvila papasakojo apie būsimus pokyčius Lietuvoje, Nausėdai atėjus į valdžią >>
Kitaip tariant, net jeigu Zelenskis apreikš politinio-ekonominio išprusimo stebuklus (konsoliduos valdžią savo rankose, sumažins korupciją ir oligarchų įtaką valstybės valdymui bei stabilizuos ekonomiką), "vanagai" Vakaruose gali tiesiog neleisti jam užbaigti karo, nes yra pasiryžę kovoti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio. Ištrūkti iš jų "globos" ir sumažinti antirusišką isteriją Ukrainoje, kad atsirastų bent menka pažanga Minsko susitarimų vykdyme, be galo sunku.
Iš esmės galima teigti, kad Nausėda ir Zelenskis — lietuvių ir ukrainiečių viltis, naivus tikėjimas tuo, kad dabar bus geriau. Tačiau tiek Lietuvos, tiek Ukrainos patirtis rodo, kad didelius lūkesčius paprastai pakeičia dar didesnis nusivylimas. Skirtumas tik tas, kad Lietuvoje nevyksta revoliucijos, ir po konservatorių, socdemų ar "valstiečių" nesėkmių ji nepraranda teritorijų ir neatsiduria prie defolto ribos.
Žmogiškoji straipsnio autoriaus prigimtis verčia tikėti, kad Nausėda taps prezidentu, kuriam pavyks politinę Lietuvos betvarkę paversti konstruktyviu kolektyviniu darbu, o Zelenskis, nebijodamas prarasti reitingo, sugebės ištiesti taikos ranką Donbasui. Tačiau jo "ekspertinis aš" realistiškai sako, kad geriau ruoštis blogiausiam scenarijui. Problema ta, kad, Ukrainos atveju, pastarasis gali reikšti tai, kad ji galutinai subyrės.
Tiesa, viltis miršta paskutinė...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
