VILNIUS, birželio 5 — Sputnik. "Scoltech" mokslininkai ir jų užsienio kolegos išsiaiškino, kaip naudoti NASA kosmoso stebėjimo centrų vaizdus, kad gautų tikslius trijų dimensijų modelius, kaip susidaro smūginės bangos žybsnių Saulėje metu. Pirmosios tokio pobūdžio nuotraukos buvo pristatytos leidinyje "Astrophysical Journal".
Saulė yra karštos plazmos rutulys, kurio viršutiniai sluoksniai yra nuolat susimaišę, o kartu su aukštu plazmos elektriniu laidumu sukuriamas stiprus magnetinis laukas. Magnetinio lauko linijos dažnai viršija tankesnius Saulės sluoksnius, dėl ko atsiranda dėmės, sprogimai ir galingų koroninės masės išmetimai, galintys sunaikinti civilizaciją ir gyvybę Žemėje.
Manoma, kad galingiausias žybsnis įvyko 1859 metais vadinamojo Karingtono įvykio metu. Šio kataklizmo metu išsiskyrė 20 kartų daugiau energijos, nei meteorito, kuris sunaikino dinozaurus ir jūrinius roplius, kritimo metu.
Mokslininkai jau du šimtmečius spėlioja, kaip tokius įvykius galima prognozuoti ir kas sąlygoja jų atsiradimą saulėje. Iki šiol nėra atsakymo į šį klausimą, nes heliofizikai visiškai nesupranta atmosferą kaitinančių procesų, sukuriančių galingiausius sprogimus ant saulės paviršiaus, priežasčių.
"Skoltech" fizikai jau daugelį metų bando išspręsti šią problemą, analizuodami, kas vyksta saulėje galingiausių jos procesų apraiškų metu. Prieš metus jie sugebėjo išsiaiškinti, analizuoti milžiniškos galios koroninės masės išstūmimo vaizdus, kad tokie kataklizmai numato specialias smūgio bangas ir su jais susijusius ultravioletinius blyksnius.
Nagrinėdami šias struktūras, Rusijos ir Europos astrofizikai susidūrė su netikėta problema — paaiškėjo, kad pora STEREO zondų, kuriuos paleido NASA, kad gautų trimačius saulės paviršiaus vaizdus, nesugeba nufotografuoti tokių struktūrų. Tačiau tai labai svarbu atskleidžiant jų prigimtį ir panaudojant jį kaip vieną iš "kosmoso oro" rodiklių.
"Saulės plazma mums yra permatoma tokiais bangų ilgiais, kuriais mes stebime žvaigždę. Dėl šios priežasties matome spinduliuotę, kuri faktiškai integruojasi per visą palydovo matymo liniją. Tai apsunkina STEREO gautų skirtingų vaizdų objektų identifikavimą", — sako "Skoltech" profesorė Tatjana Podladčikova.
Rusų fizikai ir jų užsienio kolegos galėjo ištaisyti šį trūkumą, atkreipdami dėmesį į tai, kad kiekvieno tuo pačiu metu gauto zondo nuotraukose turėtų būti keli identiški taškai, atspindintys, kaip šiuo metu atrodo bangos keteros.
Šių vietų padėtis, kaip pažymėjo "Skoltech" spaudos tarnyba, gali būti apskaičiuojama analizuojant šių bangų vaizdus, gautus skirtingais protrūkio etapais, naudojant vadinamojo epipolinio geometrijos metodus. Taip matematikai vadina specialų savo mokslo skyrių, kuriame aprašoma, kaip veikia trimatis regėjimas.
Jų metodai ne visada leidžia nustatyti tikslią šių taškų padėtį. Rusijos mokslininkai parengė paprastą, bet veiksmingą strategiją, kuria siekiama padidinti šių paieškų patikimumą, atkreipiant dėmesį į tai, kaip saulės šviesos intensyvumas tokių bangų atsiradimo metu ir jų atstumas nuo koronarinės masės išmetimo šaltinių pasikeičia.
Taikant panašų metodą, astronomai tiksliai apskaičiavo dviejų didelių žybsnių, įvykusių Saulėje 2007 metais gruodžio mėnesį Ir 2009 metais vasario mėnesį, išsiveržimą. Tai leido jiems apskaičiuoti tikslų koroninės plazmos emisijos greitį ir kitus parametrus.
Panašūs "trimačiai" stebėjimai padės suvokti saulės žybsnių prigimtį ir numatyti jų atsiradimą prieš tai, kol jie pasirodys žvaigždės paviršiuje.
