Grybauskaitės kreipimąsi kaip visada galima suskirstyti į dvi dalis. Iš pradžių ji paaiškino Nausėdai, kaip elgtis ir su kuo draugauti tarptautinėje arenoje, o po to papasakojo apie vidinius Lietuvos "pasiekimus" ir nacionalinio parlamentarizmo ypatybes. Tiek pirmu, tiek antru atveju buvo daug dvigubų standartų ir tendencingų akcentų.
Tu ten neik, tu čia eik
Apžvelgdama Lietuvos užsienio politiką, prezidentė didžiausią dėmesį skyrė dviem dalykams: šalies indėliui į tarptautinę taiką ir jos vertybiniam principingumui. Tačiau sutikti su jos argumentais labai sunku.
Pirma, apie kokį taikesnio pasaulio kūrimą gali kalbėti vadovė, kuri dirbtinai kuria Lietuvai priešus ir padaro valstybę kovos su išgalvotomis grėsmėmis įkaite?
Dar daugiau, Grybauskaitė perspėjo: "Nebrandūs politiniai sprendimai ir pareiškimai dėl bendradarbiavimo su priešiškomis valstybėmis gali tapti šliaužiančiomis grėsmėmis, kurios pavers mus įkaitais, kai reikės rinktis tarp blogai ir labai pavojinga". Čia kaip garsioje sovietinėje komedijoje, kurioje personažas ragina praeivius eiti kitu keliu, nes kitaip ant galvos gali kristi sniegas, ir bus labai blogai.
Kitaip tariant, Grybauskaitė sugadino santykius su Rusija ir Baltarusija ir nori, kad Nausėda tęstų šią konfrontaciją. Šiame kontekste kyla tik vienas klausimas: tai yra jos, konservatorių ar JAV perspėjimas?
Antra, prezidentė pažymėjo, kad šalies užsienio politikos pagrindu turi būti vertybės, o ne nuolankumas. Čia, turbūt, priekaištas Vokietijai, kuri, kitaip nei Lietuva, rūpinasi savo verslo ir gyventojų interesais ir nori pirkti daugiau pigių rusiškų dujų, o ne brangių Amerikos "laisvės molekulių".
Beje, apie laisvę. "Turime ir toliau išlikti Laisvės varpu tarptautinėje politikoje. Todėl besąlygiškas Ukrainos žmonių palaikymas ir toks pats besąlygiškas agresoriaus pasmerkimas ― ar tai būtų Krymas, Kerčė, ar cheminio ginklo panaudojimas Jungtinėje Karalystėje ― turi išlikti mūsų strategine laikysena", ― pabrėžė Grybauskaitė.
Ar tas "Laisvės varpas" kartu su Ukrainos žmonėmis pasmerkė supuvusį ir pilietinio karo kraujyje paskendusį Porošenkos režimą, kurį besąlygiškai rėmė? O gal jis išreiškė susirūpinimą dėl Džuliano Asanžo likimo?
"Mūsų valstybės brandą rodo tarptautinis Lietuvos pripažinimas. Lietuvos vardas šiandien tariamas su pagarba ir pasitikėjimu. Mūsų balsas turi svorį Europos Sąjungoje ir NATO", ― konstatavo Grybauskaitė. Žinoma, galima tuo tikėti, bet realiai Lietuvos vardas šiandien pirmiausia asocijuojamas su radikalia antirusiška pozicija, vykdant Vašingtono įsakymą.
Ir čia pagaliau išsikristalizuoja mintis, kuri nepalikdavo, skaitant Grybauskaitės pranešimus ir stebint jos veiksmus, bet niekaip negalėjo įgauti išbaigtos formos. Ji pavertė Lietuvą "mažąja Amerika", kuri, kalbėdama apie taiką ir demokratines vertybes, savo politika jas menkina ir tik aštrina konfrontaciją su tariamais priešais.
Galbūt, Nausėda kažkiek sustiprins šalies suverenitetą ar bent jau padarys iš Lietuvos Jungtinės Europos, o ne JAV valstiją.
Veidrodėli, veidrodėli
Grybauskaitės žodžius apie situaciją Lietuvoje, truputį perfrazuojant garsųjį animacinio filmo personažą, galima apibendrinti taip: "Mes statėme, statėme ir nepastatėme". Ji pripažino: "Atskirties sumažinti ženkliai nesugebėjome. 64 proc. žmonių vis dar yra nepatenkinti, kaip veikia demokratija".
Pastaruoju atveju ypač stebina kalbos apie teisinę valstybę ir pagarbą kitaip mąstančiam Lietuvoje, kurioje po 25 nepriklausomybės metų masiškai areštuojami korupcija įtariami teisėjai ir advokatai, o alternatyvi nuomonė apie Rusiją ar iš jos vertinama kaip Kremliaus propaganda ar grėsmė nacionaliniam saugumui.
O kokią politinę sistemą prezidentė palieka savo įpėdiniui? "Rietenos ir politinis chamizmas negali tapti lietuviško parlamentarizmo tradicija, kurioje nelieka vietos rimtai diskusijai ir gilesnei problemos analizei. Karinga arogancija veda į šalies destrukciją", ― pareiškė Grybauskaitė, aiškiai turėdama omenyje "valstiečių" partiją.
Tačiau šiuo atveju jai derėtų pažiūrėti į veidrodį. Visus dešimt metų ji elgėsi pagal principą ― "yra mano nuomonė, kitokia neteisinga". Žodis, geriausiai charakterizuojantis Grybauskaitės užsienio ir vidaus politiką ― priešprieša su visais, kas nepatinka.
"Valstiečiai", žinoma, ne idealas, bet jų lyderis Ramūnas Karbauskis iš esmės teisingai ironiškai pažymėjo: "Šnekėjo, matyt, apie 10 metų laikotarpį, ir aš supratau, kad labai daug šnekėjo apie prezidentinį laikotarpį, tai yra, apie tai, ką darė pati prezidentė".
Šiandien viešojoje erdvėje beveik visi kalba apie besitraukiančios valstybės vadovės nuopelnus, apie tai, kiek daug ji padarė Lietuvai, ypač užsienio politikoje. Turbūt, iš mandagumo. O jeigu atvirai, tai gerai, kad ji pagaliau išeina, ir norisi tikėti, kad Nausėdos laikai bus konstruktyvesni ir mažiau "Grybų karo".
Yra toks posakis: reikia būti, o ne atrodyti. Grybauskaitės prezidentavimo laikotarpiu viskas buvo atvirkščiai. Sutikti galima tik su šiuo jos teiginiu: "Apžvelgdama gana dramatišką dešimtmetį, nors konfliktų buvo, ginčų buvo, stumdėmės įvairiuose "burbuluose", drįstu pareikšti, kad iš esmės su Valstybe viskas gerai".
Tačiau kiek dar Lietuvai reikės remtis visuomenės virsmu ir žmonių sąmoningumu, kuris iš tiesų "gerokai peraugo politikos ir politikų brandą"?
Autoriaus nuomonė negali nesutapti su redakcijos pozicija.
