"Delfio" žurnalistams sekmadienį, birželio 16 d., duotame interviu Gintaro Koryznos buvo paklausta, ar galima teigti, kad šiuo metu LŠS patiria tam tikrą aukso amžių. "Aš manau, kad aukso amžius tęsiasi nuo 2014 metų. Iš tikrųjų dėdei Putinui reikia pasakyti ačiū, kad LŠS taip sužydėjo. Ta nežabota Rusijos agresija rytų Ukrainoje ir Krymo okupavimas buvo žadintuvas mūsų visuomenei", — atsakė jis.
Polemizuoti su Koryzna dėl Ukrainos įvykių, be abejo, bergždžia. Jis ir į jį panašūs tikrai neminės, kad 2014 m. Ukrainoje vyko konkrečiai JAV specialiųjų tarnybų palaikytas valstybės perversmas, neteisėtai į valdžią atvedęs P. Porošenkos grupę. Juo labiau, jie nekalbės apie tai, kad būtent valstybiniu lygiu pradėta taikyti prieš rusakalbius Ukrainos piliečius nukreiptą rusofobiją ir išprovokuotas atitinkamas tiek Krymo, tiek Donbaso gyventojų apsisprendimas.
Tačiau viena jis iš tiesų pripažįsta. Nors ir "tarp eilučių". Būtent tai, kad jei ne 2014 metų įvykiai minėtoje šalyje ar, tiksliau, masinės (dez)informacijos priemonių sukurtas ir į masinę sąmonę įdiegtas jų vaizdinys, tai vargu, ar LŠS dabar išgyventų tokį augimą bei apskritai sėkmę. O už tai "ačiū Putinui"...
Koks tasai LŠS "aukso amžius"?
Visgi reiktų konkrečiau pakalbėti, kuo gi taip džiaugiasi Koryzna. Koks to LŠS "aukso amžiaus" turinys?
Pradėti galima nuo to, kad 2014 metais LŠS turėjo apie 8 tūkst., o šiandien, anot Koryznos, — apie 12 tūkst. narių (nors 2018 m. datuojama LŠS tinklapio medžiaga nurodo 11 tūkst.). Nors tai nepalyginama su 1939 m. pačiame fašistinės Antano Smetonos diktatūros saulėlydyje buvusiais 62 tūkst. LŠS narių, organizacijos išaugimas per pastaruosius 5-erius metus yra tikrai žymus.
Būtų klaidinga manyti, kad šitai — izoliuotas, vien LŠS ar, geriausiu atveju, Lietuvos ginkluotąsias pajėgas liečiantis reiškinys. Iš tiesų nuo 2014-ųjų iki dabar įvyko tam tikras poslinkis didelės Lietuvos visuomenės dalies sąmonėje. Oficiozinis "patriotizmas" anksčiau daugumos buvo vertinamas, jei ne visai skeptiškai, tai bent jau neutraliai. Bet dėl įvykių Ukrainoje situacija ėmė kisti — prieš akis iškilo Rusijos kaip didelio ir baisaus išorės priešo, žodžiu, "vienijančio faktoriaus", vaizdinys.
Prieš šį vaizdinį visi kiti vidiniai Lietuvos visuomenės prieštaravimai, atrodo, turėtų lyg ir išblukti. Tada juk kritikuoti valdančiuosius sluoksnius pasidaro ne šiaip "nesolidu", bet tiesiog "nepatriotiška"... Nes visiems gi reikia telktis prieš bendrą priešą, prieš puolantį rusą!
Tuo tarpu augančioji LŠS šią tendenciją tik stiprina, atlikdama svarbų ideologinį ir propagandinį vaidmenį. Pavyzdžiui, netrūksta lietuviškų mokyklų, kuriose puikuotųsi į LŠS stoti raginantys plakatai. Dar daugiau, LŠS atstovai reguliariai lankosi mokymo įstaigose, rengdami paskaitas ir kitus renginius, kuriais jaunimui diegiamas apie labai aiškią rusofobijos ir antitarybiškumo ašį besisukantis istorijos supratimas.
Jei Rusijos nebūtų, ją reikėtų išrasti
Verta pridurti, kad jei dabartinis Rusijos baubas neegzistuotų, Lietuvos valdantiesiems sluoksniams jį reikėtų išrasti. Nes ant masalo apie vis "puolantį" išorės priešą "pakabinta" liaudis žymiai lengviau valdoma. Ja daug lengviau manipuliuoti.
Štai, pavyzdžiui, kažkada Vokietijos stambiosios pramonės oligarchų interesams atstovavęs Adolfas Hitleris tokiu tariamu priešu nurodė žydus. Kuo viskas baigėsi, nereikia nė aiškinti. Bet tam tikra visuomenės konsolidacija, kad ir kokia bjauri ar smerktina ji būtų, vis dėlto vyko. Kažką panašaus, nors ir skirtingomis formomis, su "puolančio ruso" įvaizdžiu bando daryti Lietuvos bei kitų Rytų Europos kraštų valdžia.
Tokiame kontekste Koryznos dėkingumą V. Putinui išties galima suprasti. Per pastaruosius kelerius metus Lietuvoje susiformavusi paranojos ir antirusiško makartizmo atmosfera, kur kone kiekvienas režimo kritikas gali būti nurašomas į "vatnikų", "koloradų" ar "kremlinių", žodžiu, Rusijos agentų gretas, yra ypač galinga priemonė manipuliuoti visuomene.
Tad kol Koryzna dėkoja Putinui, mes tuo tarpu padėkokime Koryznai su viltimi, kad jo žodžiai, kad ir "tarp eilučių", bet visgi padės mąstyti netinginčiai Lietuvos gyventojų daliai greičiau susiprasti, kas yra kas Lietuvoje ir pasaulyje. O kas, kam ir už ką dėkos tada — bus jau kita kalba.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
