Pažiūrėjus į lietuvišką informacinį diskursą, politiškai nepatyrusiam stebėtojui gali pasirodyti, kad pagrindinė problema eurokomisaro parinkimo reikale yra lyties faktorius. Kaip sakoma, cherchez la femme (ieškokite moters), nes taip užsimanė Ursula von der Leyen, arba nebus jums laimės.
Šiame kontekste istorijoje net pradėjo figūruoti Dalios Grybauskaitės kandidatūra (žinoma, konservatorių iniciatyva). Tačiau sunku įsivaizduoti, kad ji galėtų sulaukti palaikymo Seime, kur dominuoja "valstiečiai".
Ir apskritai esmė ne tame — esmė žaidime trikampyje parlamentas (Ramūnas Karbauskis) — vyriausybė (Saulius Skvernelis) — prezidentūra (Gitanas Nausėda).
Daug nori — mažai gausi
Prisiminkime, kokie dideli buvo Lietuvos lūkesčiai, kai tik prasidėdavo naujos europinės valdžios formavimas. Kiek buvo kalbų apie tai, kad Grybauskaitė gali pakeisti Donaldą Tuską Europos vadovų tarybos pirmininko poste ar net tapti Europos Komisijos vadove. Ir kas? Ir nieko.
Toliau pradėta kalbėti apie tai, kad "Senoji Europa" nuskriaudė "naujokus", skirstant valdančiuosius postus, bet, galbūt, kompensuos tai reikšmingomis pozicijomis Europos Komisijoje. Šiame kontekste Lietuva pradėjo svajoti apie tokias atsakomybės sritis kaip finansai, inovacijos, vidaus saugumas arba energetika (kas, jeigu ne mes, sustabdys "Šiaurės srautą 2").
Tačiau laikas eina, o mes net kandidato nesugebame pasiūlyti. Kaip neseniai pažymėjo konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis: "Turiu žinių iš EPP (Europos liaudies partijos) — derybos yra pasibaigusios de facto, mes jose nesudalyvavome. Mano naujausia žinia, kurią aš gavau iš ponios Ursulos von der Leyen biuro, tai yra, kad mums yra palikta likučiai — neįvardyti. Tiesiog tai, ko kitiems nereikėjo".
Trumpai sakant, nieko gero Lietuva Briuselyje, tikriausiai, jau negaus — pirmiausiai todėl, kad nuo pat pradžių svarbesnis šiuo atveju buvo vidinis, o ne tarptautinis politinis kontekstas, kurio esmė — kova dėl įtakos tarp Karbauskio, Skvernelio ir Nausėdos.
Kas ką
Eurokomisaro kandidatūrą Europos Komisijai teikia vyriausybė, suderinusi ją su Seimu (faktiškai, su "valstiečiais", o tiksliau — su Karbauskiu) ir prezidentu.
Karbauskis jau pranešė, kad "valstiečių" frakcija į eurokomisarus siūlo ekonomikos ir inovacijų ministrą Virginijų Sinkevičių: galbūt, todėl, kad valdančiųjų lyderis nori atsikratyti jauno konkurento Lietuvoje, kad lengviau būtų įvesti tvarką partijoje (nors Sinkevičiaus nepavadinsi Karbauskio antagonistu), o gal todėl, kad nori išauginti ateičiai stiprų politiką su europine patirtimi.
Tačiau svarbiausia, kad premjeras ir valstybės vadovas neskuba pritarti Karbauskio pasirinkimui. Ką tai reiškia?
Susidaro toks įspūdis, kad Nausėda arba tikrina "valstiečių" lyderio tvirtumą arba tiesiog nusprendė, kad būtent jo žodis Lietuvoje šiandien yra lemiamas. Kitaip tariant, Karbauskis sutiko su prezidento pageidavimu palikti ramybėje krašto apsaugos ministrą.
Bet dabar Nausėda jau nemato prasmės keisti susisiekimo ministrą ir savo atstovo lūpomis ėmė aiškinti, kad ant derybų dėl eurokomisaro stalo ne tik Sinkevičiaus pavardė, kad vertingas portfelis Europos Komisijoje yra svarbesnis nei partinis žmogus. Bei kad reikia pagalvoti apie moters kandidatūrą, nes tai leistų pretenduoti į reikšmingesnę atsakomybės sritį.
Įdomu tai, kad prezidento logika primena konservatorių, kurie į eurokomisarus pasiūlė Grybauskaitę, nes "svarbu atsisakyti partiškumo kriterijaus" bei paskirti "labiausiai patyrusį bei ES vidaus ir užsienio politiką išmanantį, įgijusį aukštą tarptautinę reputaciją asmenį", poziciją.
Žinoma, vienareikšmiškai teigti, kad Nausėda jau gina "Tėvynės sąjungos" interesus, dar negalima, bet faktas tas, kad jis ima piktnaudžiauti Karbauskio, kuris jau pareiškė, kad jokių moterų neieškos, geranoriškumu.
Tokiu būdu, situacija su eurokomisaro paieška yra "valstiečių" vadovo ir valstybės vadovo kovos dėl įtakos atspindys ir faktiškai nesiskiria nuo situacijos su vyriausybės formavimu, kuriame irgi ryškėja vis didesnės prezidento ambicijos. Trumpai sakant, bręsta Karbauskio ir Nausėdos konfliktas, ir labai įdomu, kas bus priverstas pažaboti savo apetitus.
Pralaimėti nenorės niekas, nes abu turi kozirių kišenėje (Karbauskis — koaliciją, Nausėda — balsus rinkimuose) ir abu savaip teisūs — prezidentas gali sakyti, kad užsienio politika yra jo sritis, o reiškia pirmiausiai jis turi rinktis kandidatą į eurokomisarus, bet Seimo daugumos lyderis tada gali atkirsti, jog tokiu atveju valstybės vadovas turėtų mažiau kištis į vyriausybės formavimą.
Kažkoks šio žaidimo rezultatas yra neišvengiamas, nes šalis negali gyventi be ministrų, o Europos Komisija — be eurokomisaro, bet kas taps jo nugalėtoju, neaišku. Svarbų vaidmenį jame galėtų suvaidinti Skvernelio pozicija, bet jis kol kas tūno pasaloje.
Kaip ten bebūtų, po šio Lietuvos politinio serialo epizodo finalo pasidarys aiškiau, "kas namie šeimininkas".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
