VILNIUS, rugpjūčio 15 — Sputnik. Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda teigė neketinantis artimiausiu metu susitikti su Rusijos lyderiu Vladimiru Putinu dėl įtemptos situacijos Ukrainoje, rašo portalo Ru.Baltic.ru autorius Aleksejus Iljaševičius.
Nepriklausoma žiniasklaida tai įvertino kaip dar vieną betarpišką "pagalbą". Bet Nausėdos pareiškimas — lazda, turinti du galus. Kalbėdamas apie įtampą regione, Lietuvos prezidentas vis dėlto leidžia suprasti, kad jis nesiruošia dalyvauti konflikte tarp Kijevo ir Maskvos.
"Apie ką būtų galima kalbėti šiuo metu su ponu Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu? Iš esmės, kol turime tokią situaciją Ukrainoje, kol turime tolesnį įtampos eskalacijos procesą visame regione, kalbėti tiesiog diplomatinius, malonybinius žodelius nematau pagrindo, o svarbiausia — neturiu tam moralinės teisės, džiaugtis nėra kuo, įtampa yra jaučiama visame regione", — sakė Nausėda.
Pareiškimas yra nepaprastai griežtas ir vienareikšmiškas. Kita vertus, vargu ar galima apkaltinti Nausėdą rinkiminių pažadų netesėjimu. Anksčiau jis neatsisakė susitikti su Putinu, tačiau perspėjo, kad Ukrainos klausimas gali tapti kliūtimi. Pasak Nausėdos, jei padėtis išliks tokia pati, bus sunku užmegzti santykius su mūsų kaimynais Rytuose. Jo teigimu, šioje situacijoje matome "agresijos prieš kaimyninę valstybę ženklus, ir mes negalime su tuo taikytis".
Dar vieną pažadą — būti santūresniu ir diplomatiškesniu politiku — Nausėda taip pat vykdo. Rinkimų išvakarėse jis pažadėjo nekabinti Rusijai "mafijos valstybės" ar "teroristinės valstybės" etikečių (tuo ypatingai pagarsėjo jo pirmtakė Dalia Grybauskaitė).
Remiantis naujausiais pasisakymais, galima teigti, kad Lietuvos prezidentas iš tiesų sukūrė naują diplomatijos principą: jei negali pasakyti nieko gero, geriau patylėti.
Jis negali pasakyti nieko gero apie Rusiją, todėl mieliau atsisako derybų.
Ukrainos žiniasklaida įvertino šį gestą. Regis, galima lengviau atsikvėpti: Nausėda pasirodė esąs "savas vaikinas", todėl Lietuvos užsienio politikos kursui gresia nebent "kosmetinis remontas". Vilnius ir toliau palaiko Kijevą. Bet visa tai buvo aišku dar prieš rinkimus.
Šalyje, kurioje rusofobija buvo pakelta į valstybės ideologijos lygmenį, naujasis lyderis neturi daug pasirinkimo variantų: arba tęsti agresyvų Grybauskaitės kursą, arba tiesiog ignoruoti Rusijos ir Ukrainos santykius. Matyt, Nausėda linkęs pasirinkti antrąjį variantą.
Atsakydamas į klausimą apie galimą susitikimą su Putinu, jis pateikė keletą svarbių pastabų. Visų pirma, jis pripažino, kad šiandien Europos Sąjunga yra susiskaldžiusi dėl santykių su Rusijos Federacija.
Lietuvos pozicija šiuo klausimu aiški — ji ribojasi su "agresore", supranta "realų pavojų ir riziką". Bet kam ieškoti nuotykių, rizikuojant patekti į konfrontaciją ne tik su Maskva, bet ir su įtakingomis jėgomis pačioje Europoje?
Grybauskaitei šis klausimas nekilo. Jos koordinačių sistema buvo daug paprastesnė: yra Rusija bei vieningi ir nedalomi kolektyviniai Vakarai. Yra juoda, ir yra balta.
Tai, kad Nausėda ne daltonikas ir atskiria kitus atspalvius (be to, turi drąsos apie tai kalbėti), jau gali būti laikoma dideliu proveržiu.
Svarbi dar viena jo tezė: dialogui su Rusijos lyderiu "reikia turėti pokalbio objektą". Šiuo metu objekto nėra. Ir esmė čia yra ne tik ir ne tiek moralinis draudimas normalizuoti santykius su Rusijos Federacija dėl situacijos Ukrainoje. Akivaizdu, kad Nausėda apskritai nenori kištis į Rusijos ir Ukrainos santykius. Tam yra svarių priežasčių.
Naujasis Lietuvos prezidentas negali nepastebėti Grybauskaitės, kaip pagrindinės Ukrainos "advokatės", veiklos rezultatų. Maidano, perversmo ir pilietinio karo pradžios prologas buvo Vilniaus Rytų partnerystės viršūnių susitikimas. Neatsitiktinai Petro Porošenka 2014 metais padėkojo Lietuvai už aukščiausiojo lygio susitikimo organizavimą, kuris neva davė pradžią šalies demokratiniams procesams. Dėl to procesai pasirodė tokie "demokratiški", kad net Grybauskaitė pagrindiniu Ukrainos iššūkiu pavadino ne "Rusijos agresiją", o klestinčią korupciją.
Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas Lietuvos bandymams užgesinti įsiliepsnojusį karą Donbase, nuolat aprūpinant Ukrainos kariuomenę nemokamais ginklais.
Per pastaruosius penkerius metus Ukrainos vektorius dominavo Lietuvos užsienio politikoje. Nausėda puikiai supranta, kad su aktyvia Vilniaus pagalba padėtis Ukrainoje vis blogėja.
Valdžios pasikeitimas Kijeve taip pat turėtų sukelti Lietuvos vadovui mintį, kad atėjo laikas atsipūsti. Vargu, ar Nausėda supranta visą konflikto Donbase esmę, tačiau jis yra susidaręs paprastą ir aiškų vaizdą: Ukrainoje į valdžią atėjo žmogus, kurio neslegia 2014-2015 metų įvykių našta.
Ne jis paskelbė antiteroristinę operaciją, ne jis "katiluose" nužudė tūkstančius kovotojų, nestatė garsios sienos pasienyje su Rusijos Federacija. Visa tai suteikia vaiduokliškos vilties deeskaluoti konfliktą, už kurios griebiasi pats Zelenskis.
Pirmasis prezidento patarėjas Sergejus Šefiras (žmogus iš jo artimiausio rato, kuris yra Zelenskio komandos narys, o ne patekęs į komandą pagal "oligarchų kvotas") yra 70% tikras dėl derybų su Putinu sėkmės.
Ką turėtų galvoti Nausėda stebėdamas visa tai? Laikas pasitraukti, leisti Kijevui ir Maskvai savarankiškai sudėlioti visus taškus ant "i".
Kad ir keista, pats Zelenskis nerodo didelio susidomėjimo draugyste su Lietuva. Ukrainos prezidentas pasisako už griežtesnes sankcijas, diplomatinį ir ekonominį spaudimą Rusijai. Bet tai daryti turi tie, kas turi jėgų. Pavyzdžiui, JAV ir Didžioji Britanija, dėl kurių Zelenskis nori išplėsti "Normandijos formatą". Arba Turkija, kur jis neseniai lankėsi, kurstydamas Redžepą Erdoganą kartu "nubausti" Maskvą.
Kartu su Vilniumi, kaip rodo praktika, Ukraina gali nubausti tik save.
Valdžios pasikeitimas Lietuvoje ir Ukrainoje objektyviai prisideda prie šalių santykių atvėsimo. Bent jau prezidento lygiu.
Žemesniame sluoksnyje niekas nesikeičia, tai patvirtina beviltiška Lietuvos užsienio reikalų ministerijos kova dėl Rusijos pasų Donbaso gyventojams. Bet jei žuvis pūva nuo galvos, tai ir organizmo sveikimo procesas turėtų vykti ta pačia seka.
