Bjauriausias dalykas Rusijos propagandoje yra tas, kad ji kažkokiu būdu išpranašauja įvykius. Vos tik parašo ką nors šlykštaus, numato tam tikrą riziką — ir še tau, kad nori.
Todėl daugelis nesąmoningųjų vis labiau tuo tiki. Jau ne kartą "amsėjo" iš užjūrio, kad respublikoje anksčiau ar vėliau teks atidaryti darbo rinką — o dabar apie tai pradėjo kalbėti ir mūsų lėtapėdžiai verslininkai. Taip patyliukais, kad neįžeistų patriotų. Tačiau patriotai vis tiek įsižeidžia, rašo Sputnik Radijo autorius Piotras Malejevas.
Eilinis verkšlenimas "atplaukė" iš restoranų savininkų. Atseit, darbo rankų trūksta, o indų vis daugėja. Regis, vis ieškome ir ieškome, o rankų lyg ir yra, bet jos nepritaikytos šiai nemadingai pabaigai. Jie daužo indus ir žalojasi rankas. Dirbti nėra kam, visi nori tik pelną skaičiuoti. Sako, gal tyliai atidarykim savo sieną siauram šauniųjų ukrainiečių ratui? Lai valo ir plauna sau į sveikatą, šalis dėl to tik laimės.
Kai tavo profesija — "latvis", ir aiškus bei valstybės saugomas gyvenimo būdas, žodis "konkurencija" išveda iš pusiausvyros. Dingsta visa tokios profesijos įgijimo prasmė. Tu tampi pažeidžiamas, nes jau neatsižvelgiama į pase užrašytą išdidžią savybę. Taip ir iki realaus darbo galima prieiti.
Bet verslininkai puola raminti: na, ką jūs, sako, 100 ukrainiečių — argi tai konkurencija? Mums darbštuoliai reikalingi, tegul atvažiuoja valyti ir plauti — na, ne mes gi turim tai daryti. Juo labiau, kad jie ir be to jau važinėja aplinkkeliais.
Ėėė, ne, brolyčiai. Kuo jūs mus, patriotus, laikote? Pirmiausia, kas tas šimtas? Pasieniečiai suskaičiuos, o kas toliau? Kaip apibrėžti tokį įstatymą? Tik atverk duris — nukris sunkios grandinės ir broliai parduos savo kardus.
Antra, kas tie ukrainiečiai, kokia kalba jie plaus indus ir grindis? Mes ir be to bandome iškrapštyti tą nelemtą rusų kalbą iš įvairių plyšių, kad darbo vietose jos nė kvapo neliktų, o jūs vietinių "vatnikų" pozicijas bandote dar labiau sustiprinti. Nereikia veidmainiauti, mūsų neapgausi.
Na, o ką daryti? Verslas vis labiau verkia, darbo rankų nedaugėja. Štai, Lietuva jau viską suprato ir žengė į bedugnę, pavertusi valstybę tik lietuviams pasmerkta. Ar tai neišvengiama? Bet Latvija vis dar laikosi. Kaimynai lietuviai yra įpratę skaičiuoti tik pinigus, o mums svarbiausia suskaičiuoti "teisingas" bandos galvas. Gal pasielgti kaip įprasta — niekaip? Galbūt tai kažkaip savaime išsispręs?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
