Pažvelgus į jo veiksmus pastaruoju metu, susidaro įspūdis, kad Rusijos S-400 oro gynybos sistemų įsigijimas suteikė Turkijos vadovui papildomo pasitikėjimo savo sugebėjimais, o Vašingtono ir Briuselio negebėjimas iš tikrųjų "nubausti" Ankarą už šį sandorį jam įrodė, jog jo konfrontacinė strategija teisinga.
Logiška, kad atradus veiksmingą būdą skatinti nacionalinius interesus, šis metodas bus naudojamas vėl ir vėl. Teoriškai tiek JAV, tiek Europos Sąjunga turi nemažą įtaką Turkijai, tačiau praktika sudėtingesnė nei teorija, rašo Ivanas Danilovas RIA Novosti straipsnyje.
Vos prieš kelias savaites ekspertai daugiausia diskutavo, kiek brangiai Erdoganui kainuos iš rusų įsigyta S-400 sistema. Paaiškėjo, kad Erdoganas ne tik nepatyrė jokios rimtos žalos, bet ir sugebėjo padaryti kelis gestus, panaikinančius visą Amerikos kerštą.
Amerikos žurnalistai puikiai suprato, kodėl Turkijos lyderis atvyko į "MAKS" aviacijos parodą, ir teisingai apibūdino savo pareiškimų diplomatinį kontekstą: "Po to, kai JAV pašalino Turkiją iš F-35 programos, Erdoganas juokavo, kad nusipirko Rusijos patobulintą naikintuvą Su-57", — rašė amerikiečių portalas "Business Insider". Šiuo atveju nesvarbu, koks artimas ar tikėtinas sandoris yra įsigyti Rusijos karinius lėktuvus. Tai dar viena žinia visam pasauliui, išplaukianti iš to, kad Ankarai nerūpi pasitraukimas iš JAV karinių-technologinių schemų ir kad prireikus Turkija turi tinkamų alternatyvų, kurių panaudojimas negali būti baudžiamas.
Po tokio įspūdingo daugialypiškumo demonstravimo buvo galima padidinti tarifus, užsimenant apie branduolines (tiesiogine prasme) ambicijas. Erdogano teiginius apie tai, kad kitų šalių bandymas apriboti Turkijos galimybes įsigyti branduolinius ginklus, yra nepriimtinas galima interpretuoti taip, kaip patinka, tačiau esmė — ne technologijos ir ne tai, kiek metų gali užtrukti Turkijos branduolinio arsenalo kūrimas.
"Diplomatinė žinia yra visiškai kitokia, ir tai aiškiai matyti iš palyginimo, kurį savo skandalingoje kalboje išreiškė Turkijos vadovas: "Kai kurios šalys turi branduolines raketas su kovinėmis galvutėmis, ir ne vieną, ir ne dvi. Bet mes negalime jų gauti. Aš negaliu su tuo susitaikyti. <...> Netoliese yra Izraelis, kuris beveik kaimynas. Jos [kitos šalys] jais [branduoliniais ginklais] gąsdina. Niekas negali jų liesti", — cituoja jo žodžius "Reuters".
Be abejo, šiame teiginyje galima pamatyti tik populistinį triuką, skirtą vidinei auditorijai. Yra pakankamai ekspertų, kurie palaikys šią konkrečią įvykių versiją, tačiau vargu ar šis paaiškinimas bus išsamus.
Jei Donaldo Trampo era kažko išmokė pasaulį, tai to, kad turėti branduolinį ginklą ar būti pasiruošus jį panaudoti — vienintelė efektyvi gynyba nuo Amerikos diplomatinės ar net karinės agresijos, kaip galima aiškiai pamatyti KLDR, kurią Trampas jau pavargo bauginti su savo aviacija.
Reikėtų pažymėti, kad Turkijos narystė NATO netapo veiksniu, kuris padėtų apsaugoti Erdoganą nuo kelių bandymų įvykdyti valstybės perversmą ar pučą, kurių organizatoriai naudojosi ir naudojasi atvira Amerikos parama.
Erdoganui kyla klausimas: kam tokia NATO reikalinga, jei turėti branduolinį ginklą — geriausia gynyba, ir kodėl tik Izraelis turi privilegiją turėti šią veiksmingą atgrasymo priemonę?
Kitais atvejais Ankara būtų buvusi griežtai nubausta vien už viešai iškeltus tokius klausimus, tačiau Erdoganas eksperimentuodamas išsiaiškino, ką Vašingtonas, Berlynas ir Briuselis toleruoja.
Vašingtonas toleruos tam, kad neįvyktų "NATO pietrytinio flango griūtis". Berlynas ir Briuselis toleruos, nes Turkijos lyderis turi politinį branduolinio ginklo atitikmenį — milijonus Artimųjų Rytų pabėgėlių, kuriems jis gali atverti plačius "vartus į Europos Sąjungą".
Po to, kai prezidentas Erdoganas pareikalavo, kad Europos Sąjunga sumokėtų už pabėgėlių repatriaciją į Turkijos "Sirijos saugumo zoną", staiga tapo aišku, kad ES neturi jokios galimybės veiksmingai paveikti Ankarą.
Anksčiau buvo įmanoma išgąsdinti Turkijos vadovybę derybų dėl Turkijos integracijos į Europos Sąjungą nutraukimu, tačiau dabar Erdogano rėmėjai ir nemaža dalis politinio elito jau supranta, jog šios derybos iš pradžių buvo fiktyvios, kad Osmanų imperijos įpėdiniai kaip tikrieji sąjungos nariai niekada nebus įleidžiami į ES, ir kad ši Europos pozicija yra esminė. Šis supratimas lėmė tai, kad diplomatinės priemonės nebeveikia.
Be to, net bandymai kaip nors paspausti Turkiją pasitelkiant oficialias ir neoficialias ekonomines priemones tik blogina santykius ir skatina Ankarą būti daugialypiu vektoriumi ir ieškoti būdų, kaip priversti europiečius atlyginti padarytą materialinę žalą.
Kaip sakė pats Erdoganas: "ES pažeidė visus savo įsipareigojimus atimdama iš Turkijos galimybę tapti pilnateise nare, mūsų atsakymas bus ieškoti naujų galimybių nuo Afrikos iki Pietų Amerikos. <...> Tie, kurie bandė nustumti mūsų šalį į daugiau ar mažiau paslėptų embargų kampelį, paskatino mus maksimaliai išplėsti savo potencialą visose srityse, nuo pramonės iki technologijų, nuo žemės ūkio iki energetikos".
Jei JAV skausmingas taškas — NATO ir Vidurio Rytai, kur Vašingtonas tikrai nenori įsileisti Rusijos ar Kinijos įtakos, tada Europos Sąjungos skausmingas taškas — "Vakarų liberalizmas", kurio nei Angela Merkel, nei Emanuelis Makronas, nei Europos Komisija negali atsikratyti.
Į galimą pabėgėlių antplūdį iš Artimųjų Rytų per Turkiją galima atsakyti griežtai ir lengvai: "bus sulaikyti laivai su pabėgėliais, o Europos pasienio tarnybos visus pabėgėlius grąžins į Turkijos ar Sirijos teritoriją", ir tokio pareiškimo pakanka, norint panaikinti beveik bet kokią tokio pobūdžio riziką — pabėgėliai tiesiog nepanorės palikti Turkijos.
Problema ta, kad bet kuris Europos politikas, išdrįsęs pasiūlyti šį ar panašų, nors ir švelnesnį sprendimą, tuoj pat būtų apkaltintas ksenofobija, o jo karjerai grėstų pavojus.
Kita vertus, neįmanoma įleisti į Europos Sąjungą milijono Artimųjų Rytų pabėgėlių, nes Europos Sąjungos politinė sistema neatlaikys 2015 metų "migrantų krizės" pasikartojimo.
Taigi paaiškėja, kad prezidentas Erdoganas turi idealią Europos Sąjungos prievartos priemonę, o Europos Sąjunga neturi nei būdo sušvelninti padarinius, nei tinkamų suvaržymo priemonių.
Žinoma, galima paskelbti bendrą embargą Turkijai, taip pat neleisti Turkijos bankams naudotis Europos finansine sistema ir mokėti eurais, tačiau Turkija tai išgyvens, nepaisydama visų ekonominių nuostolių. Bet jei Vokietijoje pasirodys dar vienas milijonas Artimųjų Rytų pabėgėlių, Angelą Merkel išgelbės tik stebuklas.
Galima sakyti, kad Turkijos prezidentas rado idealią sąveikos su Europos Sąjunga ir JAV schemą. Paaiškėjo, kad geriausias būdas — ne vykdyti Briuselio ar Vašingtono emisarų užgaidas, nusižeminti ar paaukoti nacionalinius interesus.
Visiškai priešingai: kai pavyksta rasti reikiamus skaudančius taškus ir ryžtingai vykdyti bandymus surengti dar vieną "spalvotąją revoliuciją", paaiškėja, kad galima išlaikyti tam tikrą nepriklausomybę ir net šiek tiek pasukti rimtų geopolitinių žaidėjų rankas.
Kadangi Erdogano pavyzdys įkvėps kitus šalių vadovus, įpratusius dairytis į Amerikos ir Europos ambasadas, Vakarų hegemonija vis labiau taps praeitimi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
