Kiek naftos liko pasaulyje, ir kada ji baigsis

Ištyrę pasaulio naftos atsargas ekspertai įsitikinę, kad gavybos apimtys piką pasieks 2020-aisiais, o jau 2030-aisiais "juodojo aukso" paklausa pradės mažėti

VILNIUS, spalio 12 — Sputnik. "IHS Markit" analitikai nustatė, kad naujų tradicinių naftos telkinių tyrinėjimai pasaulyje krito iki minimumo per pastaruosius 70 metų. Tuo tarpu per pirmąjį pusmetį JAV skalūnų gavybos augimo tempai nukrito iki simbolinio vieno procento — septynis kartus mažiau nei tuo pačiu laikotarpiu 2018 metais. RIA Novosti aiškinosi, kada "juodojo aukso" gavyba praras pelningumą, ir žmonija turės pereiti prie alternatyvių energijos šaltinių.

Remiantis metine BP statistinės apžvalgos apie pasaulio energetiką ataskaita, iki šių metų pradžios bendras ištirtos naftos kiekis pasaulyje sudarė 1,7 trilijono barelių. Venesuela turi didžiausias atsargas — 303 milijardus "statinių", šiek tiek mažiau Saudo Arabija — 297 milijardus. Toliau Kanada (167 milijardai), Iranas (155 milijardai), Irakas (147 milijardai) ir Rusija (106 milijardai). JAV turi žymiai mažiau "juodojo aukso": 61 milijardas barelių.

Atkreipkite dėmesį, kad 2018 metais pasaulinėje rinkoje trūko naftos: per dieną iš žemės gelmių buvo išgaunama 94,7 mln. barelių, o pasaulis sudegino 5,5 proc. daugiau — 99,8 mln.

Taip yra dėl dirbtinio OPEC šalių gavybos apribojimo — siekiant išlaikyti pagrįstas kainas. Esant tokiems rodikliams, naftos žmonija užteks dar 50 metų. Tačiau problema ta, kad įrodyti rezervai vis tiek nieko negarantuoja, nes gavyba ne visada atsiperka. Spalio pradžioje Rusijos "Rosnedra" baigė vietinių naftos telkinių inventorizaciją — pelningomis buvo pripažinta tik 67 proc. Tai yra, maždaug trečdalis naftos telkinių neatsipirks.

Panaši situacija Kinijoje. Prieš savaitę "PetroChina" (valstybinės CNPC dukterinė įmonė) atrado didžiules angliavandenilių atsargas Sičuano įlankoje šalies šiaurės vakaruose. Ten rasta apie 358 milijonus tonų naftos (2,6 milijardo barelių) ir 740 milijardų kubinių metrų skalūnų dujų.

Tačiau ekspertai abejoja, ar šios atsargos kada nors išvys dienos šviesą. Jų gavyba pareikalaus milžiniškų investicijų ne tik į kuro transportavimo ir perdirbimo infrastruktūrą, bet ir į gavybos technologijas: pagrindiniai telkiniai yra 3,5 kilometro gylyje.

Tokie metodai kaip hidraulinis ardymas (vanduo pumpuojamas į šulinį, kuris esant slėgiui ardo sluoksnius ir išskiria degalus) yra ne tik neveiksmingi šiame gylyje, bet ir gali sukelti destruktyvius žemės drebėjimus. Todėl Kinijai pigiau ir saugiau importuoti naftą, dujotiekio dujas ir SGD.

Naftos kainų kritimas 2014 metais, kaip neseniai paskelbtoje ataskaitoje pažymėjo "IHS Markit" analitikai, paskatino naftos ir dujų investuotojus teikti pirmenybę perspektyvioms skalūnų naftos gavybos technologijoms, o ne tradiciniams projektams. Skalūnų telkinių plėtra reikalauja daug mažiau laiko nei giluminiai gręžiniai, todėl investicijos greičiau atsiperka.  

Tačiau skalūnų nafta tik laikinas sprendimas, tai aiškiai rodo Amerikos pramonės statistika. Pirmąjį pusmetį iš šalies gelmių buvo išgauta tik vienu procentu daugiau naftos nei tuo pačiu laikotarpiu 2018 metais, nors metais anksčiau padidėjimas siekė septynis procentus.

Tai rodo, kad pagrindiniai telkiniai beveik išnaudoti. Rugpjūtį "Wood Mackenzie" analitikai atkreipė dėmesį į pastebimai didėjantį vandens, kuris įplaukia kartu su nafta, tūrį pagrindiniame Amerikos skalūnų regione — Permės baseine. Per pirmuosius šešis šių metų mėnesius naujų gręžinių Permės baseine buvo pagaminta 12 procentų mažiau nei 2018 metais, ir 16 procentų mažiau nei 2017 metais.

Tokiomis aplinkybėmis naftos kompanijos yra priverstos gręžti vis daugiau naujų gręžinių, nors kaina 60 dolerių už barelį yra visiškai nuostolinga. Ekspertai pabrėžia: net jei juodasis auksas padidės dešimčia dolerių, skalūnų gavyba JAV išaugs tik 200 tūkst. barelių per parą — daug mažiau nei prieš metus. Dėl to, nepaisant skalūnų pramonės pažadų, investuotojų išlaidos neatsipirko: per dešimt metų jie išleido 200 milijardų dolerių daugiau, nei uždirbo.

Nedaug liko

Naftos atsargų išsekimo problemos pastebimos ir Rusijoje.

"Jei nieko nedarysime, netrukus galime susidurti su neigiamomis pasekmėmis. Už 2018 metus mes tikimės 553 milijonų tonų, 2021 metais pasieksime aukščiausią tašką — 570 milijonų. Po to gali prasidėti laipsniškas nuosmukis ir 2035 metais turėsime sumažinti gavybą iki 310 mln., taigi prarasime 243 mln. arba 44 procentus visos produkcijos", — Rusijos energetikos ministras Aleksandras Novakas sakė rugsėjo viduryje.

Remiantis Rusijos energetikos strategijomis, apimančiomis laikotarpį iki 2035 metų, buvo prognozuojama, kad pasaulinė "juodojo aukso" paklausa pradės mažėti jau 2030-aisiais. Tarptautinė energetikos agentūra laikosi panašios pozicijos: jos ekspertai įsitikinę, kad pikas bus 2025 metais, po to paklausa rinkoje silpnės daugiausia dėl perėjimo prie alternatyvių šaltinių — gamtinių dujų, vėjo, branduolinės ir hidroenergijos.