Bet ar galima tikėtis kažko geresnio, jei patys dirbantieji nekovoja už savo teises?
VDI — dirbančiųjų gynėja?
Daug ką pasako prieš kurį laiką "Delfyje" išėjusio straipsnio antraštė: "Kas apgins dirbančiuosius Lietuvos provincijoje nuo išnaudojimo?" Iš esmės tai — anonimo kreipimasis į valdžią, kuriame išdėstoma tikroji situacija VDI, kuri daug deklaruoja, bet realioms dirbančiųjų bėdoms spręsti (kai tik šitai kertasi su kapitalo savininkų interesais) kone visiškai nieko nedaro. Tuo tarpu darbo žmogus, kaip įprasta, tiesiog paliekamas "ant ledo" toliau kentėti arba ieškotis uždarbio kitur.
Po minėtuoju laišku iš karto pateikiamas VDI atsakymas, persunktas oficiozinio tono, sakančio, kad štai, kaip gerai, kaip puikiai mes dirbame, o čia kažkas be reikalo skundžiasi. Žodžiu, kaip mūsuose įprasta — valdžios įstaigos, biurokratinio aparato išlaikymui reikalaudamos milijoninių pinigų sumų, už savo darbelius (atliekamus ar neatliekamus...) atsakomybės prisiimti nenori.
Žinoma, kiek tikėti tokiais ir panašiais VDI pasiaiškinimais — kiekvieno mąstančio ar bent save tokiu laikančio žmogaus reikalas. Gyvenimas, šiuo atveju, pasireiškiantis kasdienėmis darbo sąlygomis, parodo daugiau nei gražiai skambantys biurokratų žodžiai.
Be to, klausimui dėl darbo sąlygų Lietuvoje apskritai ir atskirose provincijose jau esame paskyrę atskirą straipsnį, todėl čia verčiau susitelksime į VDI ir aukščiau minėtame tekste keltu klausimu: kas gi apgins Lietuvos dirbančiuosius nuo išnaudojimo?
Kaip yra iš tikrųjų
Pirma reikia suprasti, kad VDI galimybes riboja Lietuvos įstatymai, kurie, kaip bebūtų gaila, dažniausiai nebūna darbuotojų pusėje. Pavyzdžiui, jei žmogus dirba nemokamus viršvalandžius, bet pastarieji nėra oficialiai įforminti darbo apskaitos tabelyje (ir niekas jų nepaliudija — nes bijoma prasitarti...), VDI į reikalą net nesigilina.
Į pasiskundusįjį tiesiog numojama ranka. Negana to, įprastai (ypač smulkiose įmonėse) tokie darbuotojai būna greitai išaiškinami. Šiuo reikalu įmonių šeimininkams padeda jei ne patys VDI darbuotojai, tai pačiame kolektyve susiformavusi skundimo kultūra.
Tai — "iš viršaus" pradedamas, o paskui vadinamųjų kolegų tarpe tęsiamas psichologinis spaudimas, įprastai peraugantis į atvirą "nelojalaus" darbuotojo žeminimą ir terorizavimą, kurio neatlaikantieji anksčiau ar vėliau patys pasiprašo "paliuosuojami" iš darbo. Tuo tarpu atkaklesniais paprastai atsikratoma, randant prie ko "prikibti", žodžiu — randant pretekstą. O kas ieško, tas, kaip sakoma, randa. Ir joks įstatymas čia nebepadės. Todėl kokias nors iliuzijas tokiais atvejais puoselėti nevertėtų.
Viskas pagal įstatymus…
Vienintelė sritis, kurioje VDI apskritai gali griežčiau reaguoti, būtų darbų saugos reikalavimų pažeidimai, pavyzdžiui, prastas apšvietimas, darbo saugos priemonių neišdavimas ir t. t. Kad ir kokios kartais bebūtų nepalankios praktinės aplinkybės, vis dėlto čia Lietuvoje galiojanti įstatyminė bazė šio to reikalauja iš savininko, kuris visais kitais atvejais gali elgtis kaip nori.
Faktiškai tokia kapitalo laisvė be didesnių suvaržymų išnaudoti darbą Lietuvoje gyvuoja visą taip vadinamos nepriklausomybės laikotarpį. Žodžiu, beveik ištisus 30 metų.
Tačiau reikalą dar labiau palengvino 2015 metais "kairiosios" LSDP vyriausybės inicijuotas, o 2016 metais LŽVS priimtas naujasis Darbo kodeksas, kuriuo remdamiesi privačių įmonių savininkai su samdomuoju darbu gali elgtis kaip su lengvai pamainomais darbiniais gyvuliais. Ir svarbiausia, kad dabar, liaudišku žargonu tariant, "vsio po zakonu" (viskas pagal įstatymus — Sputnik)...
Įsidėmėtina, kad tokie darbo santykius reguliuojantys įstatymai tiek raide, tiek dvasia gerokai artimesni Jungtinėms Valstijoms (kur net nėra tokio dalyko kaip įstatymiškai numatytos mokamos atostogos) nei Vakarų Europai (apie Skandinaviją nė nėra kalbos), kartu taip mėgstant postringauti apie tariamą mūsų "europietiškumą".
Kita vertus, gal ir nereiktų per daug tuo stebėtis — juk Lietuva vis dėlto antrarūšė ES narė, taip sakant, centro periferija, o kartu pavyzdingas, tiesiog šuniškai nuolankus JAV vasalas. Taigi, ir čia viskas dėsninga.
Bet, šiaip ar taip, esmė ta, kad VDI, net ir norėdama, nuo išnaudojimo apginti daugumos mūsų dirbančiųjų negalėtų. Nes ne tokia jos paskirtis mūsuose viešpataujančioje kapitalistinėje santvarkoje. Juo labiau tokiame neskrupulingame, cinizmo dažniausiai nė neslepiančiame jo lietuviškame variante.
Niekas negins, jei nesigins patys
Problema ta, kad, kaip liaudiškai sakoma, skęstančiųjų gelbėjimas pirmiausia yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kalbant konkrečiai šiuo atveju — kad niekas dirbančiųjų neapgins, jei jie nesigins patys. Kas praktiškai reikštų būrimąsi tiek į profsąjungas, tiek į kairiąsias politines organizacijas, ginančias darbo, o ne kapitalo klasės interesus.
Būtent tokie susivienijimai kadaise iškovojo tiek tokias socialines garantijas, kokios dar iki šiol egzistuoja (nors ir pamažu atšaukinėjamos...) Vakarų Europoje, tiek kėlė revoliucijas, savu laiku kapitalui grasinusias visišku jo viešpataujančių pozicijų praradimu.
Šiuo požiūriu, kad ir šiems laikams būdingo darbo žmonių judėjimų nuosmukio kontekste, situacija Lietuvoje, kaip ir Pabaltijyje bei apskritai buvusių TSRS respublikų teritorijoje, yra apgailėtina. Čia veikiančios profsąjungos geriausiu atveju užsiima pavienių darbuotojų teisiniu konsultavimu ir apskritai jų pavieniais reikalais. Tuo tarpu pažvelgus į streikų statistiką matyti, kad praktiškai jokia kova, kuria būtų reikalaujama ar trumpesnių darbo valandų ar didesnio darbo užmokesčio, mūsuose nevyksta.
Aišku, kažką dėl to peikti ar apskritai moralizuoti būtų vaikiška. Ši padėtis neatsiejama nuo Lietuvos objektyvių sąlygų, kurios jau ne vieneri ar dveji metai yra tokios, kad tiesiog nesiformuoja panašiems judėjimams reikalinga kritinė masė, nes tie, kurie būtų praktiškai tuo suinteresuoti, traukia į Vakarus, siekdami "prasimušti" į vadinamojo "auksinio milijardo" gretas.
Greta Lietuvos darbininkų klasės liekanų bei ant valstybinės biurokratijos ir europietiško kapitalo besiformuojančios miesčionijos taip pat didėja būrys mūsiškius dirbančiuosius pamažu keičiančių darbo migrantų iš Ukrainos bei kitų į Rytus nuo mūsų esančių kraštų sluoksnis, kurio gyvenimo ir darbo sąlygoms dauguma lietuvių tikrai nepavydėtų.
O nuo išnaudojimo nei jų, nei kitų dirbančiųjų nei VDI, nei kitas "geras dėdė" neapgina ir neapgins. Nes, kaip mokė klasikai, dirbančiųjų išvadavimas — pačios darbininkų klasės reikalas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
