MIA "Rossija segodnia" pirmą kartą atsakė į du klausimus: ar kolektyviniai Vakarai iš tikrųjų nemėgsta mūsų, ar tai mūsų propagandos mitas? Ir jei tai nėra mitas, kodėl tada jie mūsų nemėgsta?
Buvo ištirtos visų G7 šalių pirmaujančių žiniasklaidos priemonių pastaruojo pusmečio publikacijos, mūsų šaliai — iš viso 82 tūkst., rašo RIA Novosti autorius Viktoras Marachovskis. Tada jos buvo suskirstytos į teigiamas, neutralias ir neigiamas.
Bet koks pagyrimas buvo priskirtas "pozityviai" kategorijai, įskaitant tokias frazes, kaip "patogūs traukiniai Rusijoje", "rusiško baleto trupė labai gerai pasirodė Paryžiuje", "Užgavėnių savaitė buvo linksmai sutikta Japonijos ambasadoje Maskvoje" ir "Vokietijoje atidaryta rusiška picerija, ten maistas skanus".
Žinios be jokio vertinimo pateko į "neutralią" kategoriją, tokios kaip "Putinas susitiko su Abe", "Rusija siūlo naują formatą deryboms dėl Korėjos denuklearizacijos" ir "Rusijoje prasidėjo verslo forumas". Pasakojimai apie Rusijos žiaurumus užsienyje, valstybės nusikaltimus prieš piliečius pačioje Rusijoje ir pačių piliečių nusikaltimus pateko į "negatyviąją" grupę.
Rezultatas: vidutiniškai G7 šalyse 50 proc. straipsnių yra neigiami. Teigiami sudaro du procentus.
Likusios žinios yra neutralios — tai arba informaciniai tekstai, tokie kaip "nuvyko — susitiko", arba "viena vertus, Rusija daro blogai, bet, kita vertus, gerai".
Šalys-rekordininkės:
— Didžiosios Britanijos žiniasklaida daugiausia rašė apie Rusiją (25 tūkst. publikacijų);
— mažiausiai — Kanados (mažiau nei keturi tūkstančiai. Tačiau pačioje Kanadoje mažas gyventojų skaičius);
— daugiausia teigiamai rašė Italijos žiniasklaida (net 13 proc. teigiamų publikacijų, tai yra tik pusė tiek, kiek buvo neigiamų);
— neigiamai — JAV žiniasklaida (tokių publikacijų net 90 proc.), teigiamų — 0,2 proc .;
— Prancūzijos žiniasklaida yra neutraliausia iš visų (70 proc. straipsnių).
Dabar prie esmės.
Kas gero Rusijoje? Iš esmės į tai galima būtų išvis neatsižvelgti: gerai, na, kas tie du procentai publikacijų. Juolab, kad be Italijos žiniasklaidos procentas nebūtų buvęs teigiamas. Nepaisant to, mūsų gėris — pavieniai sportininkai, baletas, teatras ir istorinės vietos. Kitaip tariant, "geroji Rusija" pažengusių šalių žiniasklaidoje užstrigo maždaug 120 metų senumo "vintažo būsenoje".
Kažkur ten, kur Čechovas, Rusijos sezonai, aukso kupolai ir liaudies amatai turistams. Ta pati Rusija, beje, buvo gera ir 90-aisiais. Visa kita joje yra blogai.
Bet štai kas įdomu: didžioji dalis šio "blogio" mums apskritai skamba kaip komplimentas. Nes šis "blogai" — daugelio tamsiųjų menų, kuriais mes pranokome pasaulį, aprašymas.
Visų pirma, mes, žinoma, įsikišame į kitų valstybių gyvenimą — ir tai darome nepaprastai efektyviai. Mes išrinkome Trampą Amerikoje, surengėme "Brexit" JK. Mes "prastūmėme" į valdžią dešiniuosius ir populistus Italijoje, Vokietijoje ir Austrijoje. Tiesa, mes nieko nepadarėme Kanadoje, tačiau tai ne kliūtis: populiariausia pusmečio "rusiška" tema vietos žiniasklaidoje buvo Rusijos kišimosi į jų rinkimus, įvyksiančius spalio mėnesį, galimybė.
Rusijos "trolių" kolektyvai naršo socialiniuose tinkluose, supriešina visus vieną prieš kitą (ypač amerikiečių juodaodžius prieš baltaodžius ir Trampo šalininkus prieš demokratus), priversdami įvesti cenzūrą. Nuodinga Rusijos "RT" ir "Sputnik" propaganda skleidžia netikras naujienas ar bent jau šališkai pateikia įvykius, "propaguodama prorusiškas pažiūras". Rusijos šnipai nuodija Skripalius ir atsitiktines aukas, raudonplaukės rusų šnipės įgyja įtakingų žmonių pasitikėjimą. GRU slaptieji padaliniai planuoja perversmus visoje Rytų Europoje.
Tipinė antraštė: "Rinkimai Europoje: specialiosios tarnybos stebės Rusijos intervenciją" ("Zeit"). Antra, mes formuojame savo agresyvią karinę galią. Tai nuolatinė antra tema. Mes grasiname Skandinavijai, grasiname Didžiajai Britanijai ir JAV. Mes tiekiame ginklus nedemokratiniams režimams visame pasaulyje. Mes privertėme Ameriką pasitraukti iš INF sutarties, o Baltijos gyventojus ir lenkus didinti NATO karinį kontingentą prie mūsų sienų. Mes hibridiniu būdu užkariaujame Ukrainą, o Venesueloje, Sirijoje ir net Afrikoje neleidžiame demokratijai nugalėti.
Tipiškos antraštės: "Putino viršgarsinė branduolinė raketa per kelias sekundes gali sunaikinti Londoną", "Rusijos branduoliniai ginklai Venesueloje?". ("Daily Express").
Trečia, Rusijos valdžia smaugia laisvę pačioje Rusijoje, žiauriai persekiodama protestuotojus, kultūros darbuotojus ir seksualines mažumas, taip pat paskirdama užsienio agentų rangą užsienio agentams.
Tipiškos antraštės: "Žurnalistas, kritikavęs Putiną, mirė per paslaptingą avariją" ("Mail Online"), "Aš išgyvenau Putino GULAGą" ("Bild"), "Policijos brutalumo siautėjimas sostinės mitinge" ("Les Echos").
Ir tik ketvirta, mes skurstame, mes korumpuoti, mes per daug geriame ir žudome ("Rusija: tėvas kelis mėnesius laikė savo dešimties metų sūnų pririštą").
Su atskira programa pasirodo Japonijos žiniasklaida. Ten pagrindinė mūsų piktadarystė yra nenoras atiduoti Kurilų salas ("Rusija, nustok elgtis atkakliai!", "Neleistina paneigti nelegalios okupacijos faktą").
...Ką čia bepridursi. Pirma. Jei pašalinsite blogosios Rusijos galios baimę, tada Rusija-2019 Vakarų žiniasklaidoje niekuo nesiskirs nuo Rusijos-1999 (nepaisant gigantiškų pokyčių, kurie įvyko realiame šalies gyvenime, į gerąją pusę).
Iš tikrųjų galima, aišku, padaryti taip, kad apie mus rašytų mažai, kiek šiandien mažai rašoma, pavyzdžiui, apie į Rusiją pagal gyventojų skaičių panašias valstybes — Bangladešą ar Filipinus.
Norint tai padaryti, tereikia priartėti prie Bangladešo ekonominės, socialinės, mokslinės ir karinės plėtros srityse. Ši respublika neturi nei grėsmingos karinės galios, nei nuosavo pasaulinio žiniasklaidos tinklo, nei visur esančios užsienio žvalgybos.
Bet, kad ir kaip keista, Vakarų žiniasklaidoje nėra teigiamo Bangladešo įvaizdžio. Temos, su kuriomis ši šalis patenka į populiariausių pasaulio leidinių puslapius, tai skurdas, korupcija, prostitucija ir protestai. Taigi, beveik tas pats, ką rašė apie mus prieš dvidešimt metų, kai buvome istoriniame dugne.
Antra. Nesunku pastebėti, kad Rusijos-2019 įvaizdis daugiausia grindžiamas ne bet kokiais mūsų akivaizdžiais veiksmais, o analitinėmis ataskaitomis (dėl galimo kišimosi), ekspertų prognozėmis (dėl grėsmių ateityje) ir gudriais informacijos nutekėjimais (dėl slaptų diversijų).
Kitaip tariant, nors Rusija-2019 užbūrė pasaulį intrigomis, jos yra nematomos. O norint jas išryškinti, Vakarų šalyse yra visa klasė žiniasklaidos kovotojų, kurie ištraukia šias rusų intrigas į šviesą.
Taip, neapsirikote. Rusija Vakarų žiniasklaidoje pagaliau įsitvirtino kaip senas geras velnias. Ir būtent taip buvo ankstesniais tūkstantmečiais: velnias, kuris pats sėdi pragare ir bando įbrukti į pragarą visus gerus planetos gyventojus.
Atrodo, kad Rusijos pragare viskas yra blogai ir baisu (tai reiškia, kad iš esmės neefektyvu, nes rinka nėra laisva ir nėra liberalizmo). Tačiau tuo pat metu Rusijos pragaras nematomai ir slaptai stovi už bet kokios nesantaikos ir už paaštrėjusių problemų, ir už netinkamų politikų pergalių laisvame pasaulyje. Jei kas nors pamiršo — tai mes ir migrantų invaziją į Europą surengėme.
O tai jau įdomus simptomas. Jau rašėme, kad Gretos Tunberg vardu pavadintas cunamis, nuplovęs išsivysčiusias šalis, turi visus archajiško isterinio kulto bruožus: čia ir ankstyva ragnaroko (Skandinavų mitologijoje mūšis, po kurio įvyks pasaulio žūtis — Sputnik) grėsmė, ir žmonių suskirstymas į "sąmoningus ėriukus" ir "nesąmoningas ožkas" pagal paprasčiausią "požiūrį į Gretą".
Dabar pridėkime prie šio kulto tokį patį neracionalų Tamsiosios Rusijos įvaizdį, kurs skverbiasi visur su savo pagundomis ir užkrečia gerus žmones populizmu, netolerancija ir homofobija.
Kai neseniai Mineapolyje protestuotojai prieš JAV prezidentą nešiojo "Trump — Russian!" plakatą, jie tik turėjo omenyje, kad Trampas yra grynas blogis.
Pasirodo, įsibėgėjus informaciniam amžiui, pažengusi mūsų planetos informacinė visuomenė nėra skatinama racionaliai analizuoti realius faktus. Ne, vietoj to sėkmingai veikia nesudėtingi archetipiniai vaizdai: kažkokios nekaltos mergelės, kažkokie gandalfai ir dambldorai, atskleidžiantys Priešo slaptus planus, ir, aišku, pats Priešas (tai mes).
Jei būsiem atviri — tai byloja apie vieną dalyką.
"Pasaulio paveikslas" tose šalyse, kurias mes paprastai laikome pažengusiomis, dabar piešiamas pagal tūkstančio metų senumo kanonus. Ir jei šie kanonai iš tikrųjų neatitinka tikrovės, tai nėra problema. Realybę, beveik identišką tikrajai, šiandien galima paprasčiausiai susikurti iš "pusantros" ekspertų nuomonės ir keturių ataskaitų.
Ir tai reiškia vieną iš dviejų. Arba išsivysčiusių Vakarų šalių elitas gyvena realybėje, o savo tautoms duoda seną gerą mitą apie orkus ir elfus. Tokiu atveju jie kuria gana niūrią distopiją savo tautoms. Arba išsivysčiusių Vakarų šalių elitas pats gyvena savo susikurtu mitu. Šiuo atveju neilgai jie dar galės laikyti save pažengusiais — tikrovė visada paneigia mitą.
