Didžioji Britanija pagaliau sužinojo, kas yra tikras užsienio kišimasis į jos politinę sistemą. Tiesa, įsikišimas atėjo ne iš Rusijos (kas atitiktų britų žiniasklaidos politinį naratyvą), bet tiesiogiai iš JAV, nors dėl to kilęs skandalas tikrai susijęs su Rusija, rašo Ivanas Danilovas "RIA Novosti". Hilari Klinton griežtai sukritikavo Didžiosios Britanijos ministrą pirmininką Borisą Džonsoną už nenorą prieš rinkimus paskelbti slaptą ataskaitą apie Rusijos įtaką Britanijos politikai ir referendumui dėl pasitraukimo iš ES.
JAV leidinys "Business Insider" praneša: "Hilari Klinton užsipuolė ministrą pirmininką Borisą Džonsoną dėl jo "nepaaiškinamo ir gėdingo" žingsnio — (ministras pirmininkas nusprendė) užkirsti kelią pranešimo apie Rusijos kišimąsi į Britanijos rinkimus paviešinimui. Buvusi kandidatė į JAV prezidentus sakė Emai Barnet iš "BBC", kad JK vyriausybės sprendimas ją "pribloškė". "Visi, kurie balsuoja šioje šalyje, nusipelno tai pamatyti prieš rinkimus", — sakė Klinton. Ir pridūrė: "Kadangi nėra abejonių, mes apie tai žinome savo šalyje, matėme tai Europoje, mes tai matėme čia, kad Rusija ketina bandyti suformuoti Vakarų demokratijų politiką. <...> Ne mūsų, o savo naudai".
Ši situacija sukėlė paradoksalias ir asmeniškai Džonsonui (kuris žadėjo įrodyti Putinui, kad Vakarų liberalizmas gyvas) kenksmingas pasekmes. Penktadienį Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas buvo priverstas pateisinti Rusiją! Negana to, penktadienį ir šeštadienį Džonsonas "gavo velnių" iš britų žiniasklaidos už tai, kad pareiškė, jog nėra Rusijos kišimosi į Britanijos politiką įrodymų.
Problema ta, kad britų konservatorių lyderio dabar griežtai prašoma nuspręsti, kas meluoja: jis, kai sako, kad nėra Rusijos kišimosi įrodymų, arba Teresa Mei, kuri 2017 metais (kai Džonsonas Mei vyriausybėje buvo užsienio reikalų ministras) oficialiai apkaltino Rusiją kišimusi į Britanijos politinį procesą.
Dabar ministras pirmininkas neturi kito pasirinkimo — per visą rinkimų kampaniją jis turės įrodinėti, kad nepaisant visos jo atviros rusofobijos, Kremliui adresuotų toksiškų pareiškimų ir pažadų Zelenskiui "užkirsti kelią Rusijos grįžimui į G7", jis nėra Kremliaus agentas.
Be to, jau dabar galima manyti, kad to skandalingo pranešimo, kurio publikaciją bando blokuoti toriai, turinys tikrai bus paviešintas ir nuginčyti jį bus neįmanoma dėl to, kad Didžiosios Britanijos visuomenė nuoširdžiai pasitiki specialiosiomis tarnybomis, dalyvaujančioms jo rengime. Be to, MI-5 ir MI-6 turi motyvaciją apkaltinti Rusiją įsikišimu į Britanijos politiką ir "Brexit". Tai leis padidinti jų biudžetus ir pavers "silovikus" kontrolinio akcijų paketo visose valdžios srityse turėtojais: jiems užteks paskelbti kokią nors partiją "paramos iš Rusijos gavėja", kad būtų galima realiai nustatyti rinkimų rezultatus.
Sprendžiant iš "The Times" atsiradusių informacijos nutekėjimų, kaltinimai Džonsonui parengti pagal tokią schemą: konservatoriai gaudavo pinigų iš Didžiosios Britanijos verslininkų, tačiau tai buvo ne tik Didžiosios Britanijos verslininkai, bet ir buvę Rusijos tautiečiai, kurių dalis pasislėpė Londone nuo Rusijos teisingumo. Remiantis Didžiosios Britanijos specialiųjų tarnybų logika, kadangi rusai davė Džonsono partijai pinigus, tai reiškia, kad Rusijos valstybė padarė įtaką Didžiosios Britanijos politikai.
Be to, būtų neprotinga manyti, kad MI-5 ir MI-6 nepasinaudojo proga užmegzti glaudžius verslo ryšius su daugeliu pabėgusių "verslininkų" ir "politinių pabėgėlių" dar jų bėgimo į JK etape. Todėl nėra pagrindo abejoti šių Didžiosios Britanijos politinės partijos rėmėjų ištikimybe karūnai.
Būtent apie tai Džonsonas greičiausiai užsiminė, kai, reaguodamas į "BBC" žurnalisto kaltinimus, kad toriai gauna pinigus iš "Rusijos oligarchų", jis sakė: "Jie visi buvo tinkamai patikrinti. Tai yra taisyklė. Bet aš nemanau, kad turėtume būti priešiški žmonėms tiesiog dėl šalies, iš kurios jie atvyko" (citata iš "Daily Mirror").
Galima suprasti Džonsoną — jis manė, kad partija gauna pinigus iš "patikimų žmonių", o dabar jį ir jo partiją bando pripažinti Putino agentais. Ar visuomenė patikės — atviras klausimas, juo labiau, kad užsispyrę "Brexit" šalininkai tikriausiai yra pasirengę balsuoti net už Rusijos prezidentą, kad tik šalis pasitrauktų iš Europos Sąjungos. Nepriklausomai nuo to, kaip baigsis visa ši istorija, galima nebijoti dėl Britanijos ir Rusijos santykių: jie yra tokie blogi, kad blogiau ir būti negali. Tačiau yra daug perspektyvų džiaugtis tuo, kad kai kurie "Londono pabėgėliai", kurie tikėjosi džiaugtis gyvenimu ir politine įtaka Albiono krantuose, savo kailiu patirs britų "įstatymų viršenybę".
O tai tikrai yra niekis, palyginti su britų politiniu tikslingumu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija
