VILNIUS, lapkričio 22 — Sputnik. Suomija nutraukė dalyvavimą geležinkelio tiesimo projekte "Rail Baltica". Ypač juokingai skamba Estijos lyderių teiginiai, kad iškilus konfliktui su Rusija, jiems padės Suomija, o ne NATO. Suomija juos neigia, o tai leidžia suprasti, kad ji neketina maitinti ar ginti Baltijos valstybių, rašo portalo "RuBaltic.ru" autorius Aleksandras Nosovičius.
"Rail Baltica" projekto koordinatorius Suomijos ekonomikos ministerijoje teigė, kad Suomija savo dalyvavimą geležinkelio tiesimo procese nukelia į tolimą ateitį. Kristjanas Kaunissaare pabrėžė, kad Helsinkis neišeina iš projekto, tačiau dabar, užuot dalyvavusi "Rail Baltica" kartu su Estija, Latvija ir Lietuva, Suomija susitelks į nacionalinių infrastruktūros projektų įgyvendinimą.
"Kalbant apie dideles investicijas, įtrauktas į koalicijos susitarimą, vyriausybė nusprendė, kad šiuo metu Suomija nedalyvaus bendroje "Rail Baltica" projekto veikloje", — sakė Kaunissaare.
Dalyvavimo "Rail Baltica" statyboje atidėjimas neapibrėžtam laikui iš tikrųjų reiškia, kad Suomija palieka šį projektą, o Baltijos šalys be suomių nuties (arba apsimes, kad tiesia) "kelią į niekur".
"Rail Baltica" pagal šių dienų rodiklius statoma "amžinai". Per beveik ketvirtį amžiaus, kol vis kuriamas ir projektuojamas tas nelaimingas siaurasis geležinkelis, Kinija jau 10 kartų tapo infrastruktūros milžine.
Projektas galbūt turėjo kažkokią prasmę, kol į jį plaukė europinės lėšos, kurias buvo galima su pasimėgavimu "pasisavinti". Ne kelio tiesimo prasme, bet galimybės pasidalinti tarp projekte dalyvaujančių šalių prasme.
Tačiau Rytų Europos infrastruktūros projektų finansavimas iš ES lėšų mažėja, todėl "Rail Baltica" projektas pakibo ore. Ir ne jis vienas. Povandeninio tunelio tarp Helsinkio ir Talino tiesimo Suomijos įlankos dugne klausimas taip pat lieka atviras. Taip pat todėl, kad projekto europinio finansavimo perspektyvos vis dar menkos, Estija lėšų neturi, o Suomija nesiruošia kasti tunelio vien savo lėšomis.
Todėl Helsinkis ir atsisako dalyvauti bendruose projektuose su Baltijos šalimis.
Europos subsidijų gausybės ragas, kuris per pastarąjį dešimtmetį liejosi ant naujų ES narių galvų, jau seniai išseko, Helsinkis nebegaus savo dalies iš Briuselio "Naujosios Europos" biudžeto ir dabar bijo, kad pietiniai kaimynai, įpratę parazituoti, vietoje Briuselio priklausomybės bandys užsikabinti už Suomijos.
"Suomi" turi pagrindo tokiems blogiems įtarimams. Beveik kartu su Helsinkio sprendimu palikti "Rail Baltica" (na, tiek jau to — tebūnie, atidėti dalyvavimą"), Estijos vidaus reikalų ministras Martas Helmė paskelbė sensacingą "planą B". Jei NATO išsigąs ir nesuteiks pagalbos estams kovojant su "Rusijos agresija", nuo Putino okupacijos išgelbės neutrali "šiaurės sesė".
"Anksčiau NATO išgyveno savo krizes, o dabar blokas tikrai patiria krizę ir mes nežinome, kaip Aljansas išbris iš jos", — sakė Helmė.
Jis padarė išvadą, kad "visada yra Suomija". Saugumo požiūriu ji yra estų "planas B". Nepriklausoma Estija yra svarbi Suomijai, kad būtų užkirstas kelias Rusijos imperijos atgimimui, tai žinokite: jei nenorite Rusijos imperijos, jūs turėsite gelbėti mus nuo Rusijos tankų.
Matyt, suomiai buvo šiek tiek priblokšti, vertindami jo pateikto "pareiškimo" mastą. Taigi, jei visas Šiaurės Atlanto aljansas su JAV ir kitomis branduolinėmis valstybėmis atsisako kovoti su Rusija dėl Estijos, ar penkiamilijoninė Suomija turėtų jai skelbti karą?!
Pas "jaunesniuosius brolius" iš karto atvyko į Taliną atstovai su oficialiu atsakymu iš Helsinkio: mes neketiname būti jūsų "planu B". Ar esate NATO nariai? Tai tegul jie ir saugo.
"Suomija turi savo planų, Estija — savų, susietų su NATO gynybos strategija", — sakė Suomijos gynybos ministerijos kanclerė Janne Kuusela.
Ji leido suprasti, kad Suomija nenori imtis Estijos karinės apsaugos ir Estijos ministro Helsinkyje niekas už liežuvio netraukė.
Tokia reakcija labai panaši į Suomijos vyriausybės pareiškimą dėl "Rail Baltica". Ten Suomijos vyriausybės pareigūnė sako, kad Suomijai dabar svarbesni jos vidiniai infrastruktūros projektai, o ne geležinkelis su Baltijos šalimis pagal bendrą Europos Sąjungos programą. Be to, ji teigia, kad neutrali Suomija turi savo nacionalinio saugumo planus, o Estija, NATO narė, turi savus.
Abiem atvejais nacionaliniai interesai yra svarbesni už solidarumą su pietiniais kaimynais įgyvendinant kai kuriuos bendrus integracijos projektus.
Suomija atvirai nusigręžia nuo Baltijos šalių ir geoekonomikos, ir geopolitikos srityse.
Suomijos istorija yra ypatingas perėjimo link "dviejų greičių Europos" atvejis, kai turtingos šalys — Vakarų ir Šiaurės Europos donorės — sutelkia dėmesį į savo pačių vystymąsi ir daro žalą remiamoms Rytų Europos šalims. Šis požiūris naudojamas ne tik Briuselio politikoje, kurią nustato šalys donorės, bet ir santykiuose tarp atskirų ES šalių, esančių ES centre ir periferijoje.
Suomija yra tas pats Rusijos imperijos fragmentas kaip ir Baltijos šalys, tačiau estų priminimas apie tai Helsinkyje nesulaukė pritarimo. Šiandien šią šalį kaip buvusį Rusijos pakraštį suvokia tik didieji Rusijos šovinistai ir Estijos vidaus reikalų ministras. Kitiems Suomija yra sėkminga Skandinavijos šalis, priklausanti ekonomiškai ir socialiai išsivysčiusių pasaulio šalių elito klubui. Ji perveda į ES biudžetą daugiau, nei gauna iš ten, ir organizuoja Rusijos ir JAV prezidentų susitikimus.
Baltijos šalys prieš trisdešimt metų, kovodamos dėl atsiskyrimo nuo TSRS, žvelgė į Suomiją ir buvo tikros, kad be "prakeiktų okupantų" gyvens kaip suomiai, o dabar jos atsilieka nuo vystymosi net labiau nei būdamos Sovietų Sąjungos sudėtyje.
Šiandien Baltijos šalys yra depresyvi dviguba Vakarų ir Rusijos periferija. Lietuva, Latvija ir Estija yra dvigubi NATO ir ES balastai, o kiti priversti galvoti, kaip apsaugoti ir kaip maitinti šias šalis. Kodėl šios šalys negalėjo net priartėti prie Suomijos, yra atskiro straipsnio tema.
Čia svarbus faktas: Baltijos šalims nepavyko pakilti į Suomijos išsivystymo lygį. O Helsinkis šioms šalims leidžia suprasti, kad jos pačios yra savo laimės kūrėjos. Todėl Suomija nesiruošia maitinti ar ginti Baltijos šalių.
