Kai kuriems žurnalistams nėra nieko įdomiau, nei žvilgčioti į svarbiausių pasaulio politikų asmeninių santykių užrakto plyšį, ir dažnai šių žvilgčiojimų rezultatų paskelbimas yra didelio masto tarptautiniai skandalai. Štai ir "The New York Times" publikacija apie siaubingą asmeninį Angel Merkel ir Emanuelio Makrono kivirčą tapo ne tik paskalų ir oficialių Vokietijos vyriausybės pareiškimų, bet ir nerimo dėl Europos Sąjungos ateities priežastimi, rašo Ivanas Danilovas RIA Novosti.
Amerikos žurnalistų publikuotame pranešime ginčas tarp Vokietijos kanclerės ir Prancūzijos prezidento atrodo kaip konfliktas, kurį sukelia pernelyg nepriklausoma (ir vietomis — tiesiogiai antiamerikietiška) politika ir Prancūzijos vadovo ambicijos, o paskutiniu lašu tapo Makrono žodžiai apie NATO "mirusias smegenis".
Vis dėlto, kaip teisingai pabrėžia "The New York Times" autoriai, pretenzijų į Prancūzijos ambicijas sąrašą sudaro ne vienas punktas, ir priežasčių pykti Angela Merkel turi daug daugiau nei pakankamai.
Amerikos leidinio šaltiniai tvirtina, kad kanclerė Makronui pažodžiui pasakė:
"Aš suprantu jūsų siekį sugriauti politiką, — pasakė ponia Merkel, — bet aš pavargau rinkti daleles. Vėl ir vėl turiu klijuoti jūsų sudaužytus puodelius, kad galėtume vėliau atsisėsti kartu ir išgerti puodelį arbatos." (citata iš "The New York Times")
Verta paminėti tam tikrą aristokratišką Vokietijos vadovės pasisakymą, kuriame (jei "The New York Times" informacija teisinga) buvo naudojamas retorinis metodas, labiau tinkamas Didžiosios Britanijos monarchui, o ne Vokietijos kanclerei, tačiau jos metafora išties pataiko į taikinį: neklaužada Makronas tikrai daužo "mamytės Merkel" servizą.
Tačiau mažai tikėtina, kad tokie raginimai sustabdys Makrono "destruktyvią politiką". Reikalas tas, kad jo veiksmai (pradedant prekybos karu su Vašingtonu ir baigiant pareiškimais, kad NATO "smegenys mirusios") — ne ambicingo ir nevaržomo politiko užgaidos, o visai savaip logiško (nors ir rizikingo) Europos Sąjungos pertvarkymo plano, taip pat staigaus Prancūzijos vaidmens sustiprinimo pasaulio arenoje dalis. Šiame kontekste "sudaužyti puodeliai", į kuriuos tariamai atkreipė dėmesį Merkel, — ne oficialiojo Paryžiaus veiksmų problema ir net ne šalutinis poveikis. Sudaužyti puodeliai — kaip tik tikslas.
Sudaužytų indų sąrašas gana įspūdingas: jau minėta NATO (kurios teisnumu ir veiksnumu labai abejoja Makronas), "Brexit" (būtent Makronas reikalavo kuo greičiau ir skausmingiau Londonui išvesti Britaniją iš ES), užkirsti kelią ES plėtrai į Balkanus, tačiau svarbiausia — tai prancūzų Europos Sąjungos ateities vizija, kuri, turėdama revoliucinį spaudimą, suplėšo į gabalėlius vokiečių vaizdinį apie tai, kas galima, o ko negalima.
Įdomu tai, kad Amerikos spaudos šaltiniai pateikia Makrono gynybą tik vieno iš Vokietijos ir Prancūzijos ginčų atvejų. Tariamai Prancūzijos prezidentas paaiškino Merkel, kad artėjančiame NATO viršūnių susitikime Londone jis negalės apsimesti, kad JAV ir Turkija veikia kitų šalių — aljanso narių labui.
Juokinga, kad "The New York Times" apklausti ekspertai patvirtina: Prancūzijos prezidento iškelti klausimai visose Europos politikos srityse yra pagrįsti. Lygiai taip pat pateisinama ir jo kritika NATO. Tačiau jie taip pat mano, kad "to negalima sakyti garsiai". Į logišką klausimą, kodėl tokie klausimai negali būti sakomi garsiai, jie pateikia puikų atsakymą, kuris įvairiomis formomis sietinas su viena teze: NATO ar Europos Sąjungos problemų pripažinimas džiugina Maskvą, o Maskvos džiuginti negalima.
Pasirodo, labai negražus vaizdas: oficialiame Europos, Amerikos, taip pat ir Rusijos spaudos pasaulyje Rusija — "gęstanti šalis, kurios gyventojų skaičius mažėja, ekonomika trapi, be to, ji neturinti savo Holivudo ir perspektyvų". Tačiau tuo pačiu pagrindiniai Europos analitikai ir aukštieji pareigūnai, kuriems leidžiama pasireikšti pirmaujančio amerikiečių leidinio puslapiuose, reikalauja, kad Prancūzijos prezidentas tiesiogine prasme užsičiauptų, kad tik ta pati Rusija neapsidžiaugtų.
Šiame įdėmiame ir kupiname emocinio krūvio dėmesyje į Rusijos reakciją ir Rusijos vadovybės (taip pat Rusijos valstybinės žiniasklaidos) vertinimus jaučiamas matomas, ryškus, nuoširdus prisipažinimas, kad visi pasakojimai apie "niekam nereikalingą, nykstančią, niekam nebaisią ir neįdomią Rusiją" — tik melas.
"The New York Times", pavyzdžiui, rašo apie Makrono nenorą priimti Balkanų šalis į ES:
"Visa tai šiek tiek sužavėjo Rusijos ambasadorių Europos Sąjungoje Vladimirą Čižovą, kuris gerai įvertino Makrono pastabas ir jo veto deryboms dėl Šiaurės Makedonijos ir Albanijos stojimo į Europos Sąjungą, kam Maskva daugelį metų bandė užkirsti kelią. Maskva taip pat stengėsi užkirsti kelią NATO ir neleisti jos plėtrai į Balkanus, Gruziją ir Ukrainą".
Oficialus Berlynas pabandė sustabdyti skandalą, kilusį dėl ginčo tarp Merkel ir Makrono detalių paskelbimo. Kaip praneša "Yahoo Finance", "vyriausybės spaudos konferencijoje Berlyne atstovas spaudai Štefenas Zaibertas (Steffen Seibert) pareiškė, kad tarp kanclerės ir Makrono nebuvo "nei skundų, nei pykčio, nei nesutarimų". Jis pavadino Prancūziją "svarbiausia Vokietijos drauge ir partnere Europoje".
Problema ta, kad ekspertų bendruomenė (bent jau Vakaruose) linksta prie kitokios prancūzų ir vokiečių santykių interpretacijos: "Aš nemačiau jų tokiame žemame lygyje jau seniai. Retai mačiau tokį pasipiktinimą ir supratimo stoką", — cituoja "The New York Times" Vokietijos tarptautinės politikos ir saugumo instituto ("Stiftung Wissenschaft und Politik") analitiką, kuris konsultuoja Bundestagą ir Vokietijos vyriausybę Europos politikoje ir NATO.
Vakarų ekspertai su siaubu galvoja, kad Makronas ne tik nesustos, bet ir eis toliau. Iš jo tikimasi, kad kitas jo žingsnis atribojant Europos Sąjungą nuo Jungtinių Valstijų taps pareiškimas, kad Prancūzija, o ne JAV, toliau spręs Europos "branduolinį saugumą".
Įdomiausia, kad šiuo atveju ekspertus labiausiai neramina, kaip labai tai patiks Rusijai:
"Ponas Makronas mėgsta provokuoti ir užduoti klausimus, kurių kiti neklausia, bent jau viešai. Bet jei jis tai padarys branduolinės saugos klausimu, — sakė ponia Major [Vokietijos tarptautinių santykių ir saugumo instituto ekspertė — Sputnik], — tai Maskvai bus šampanas su ledukais".
Jei tai tęsis toliau, kitas žingsnis bus žiniasklaidos kampanija prieš Prancūzijos prezidentą, o pagrindinė jos tezė "Makronas — Putino agentas", nes pripažinti tai, kad vienas Europos lyderių gali nuoširdžiai norėti, kad Europos Sąjunga taptų nepriklausoma ir galinga geopolitine žaidėja, Vakarų žiniasklaida, politikai ir ekspertai tiesiog negali. O Rusijai ši situacija, turbūt, labai naudinga. Tegul europiečiai ir toliau nerimsta dėl to, kad "Kremliaus agentai" — tai tie, kurie juos saugo nuo migrantų iš Balkanų ir nuo būtinybės mokėti už Amerikos armijos išlaikymą. Neįmanoma sugalvoti geresnės reklamos Rusijai.
